Vienas kelionės tikslas pasiektas – Ouzoud krioklys. Kažkas yra sakęs, jog net Niagaros krioklys nedaro tokio didelio įspūdžio, kaip šis marokietiškas. Nesiginčysime iki pamėlynavimo, kas gražu, o kas ne, nes jau brėkšta rytas ir laikas leistis į naujus nuotykius!

Atsibundame didelėje erdvioje palapinėje. Saulė vos vos išlindusi iš už kalnų masyvo, krioklys savo vietoje, toliau apdainuoja Afrikos grožį.

Šaltoka, kokie + 10, neeee, apie Lietuvos – 25 mes negalvojame. Ropščiuosi iš palapinės pasisveikinti su Afrika. Po nuostabiai praleisto vakaro su afrikietiškų būgnų mušimais, pasakojimais apie islamą ir vietinių tradicijas, puikia šilta vakariene su mėsa ir daugybe mandarinų – jaučiuosi tikrai puikiai, tarsi būtume užsisakę netradicinio gido paslaugas.

Tas pats mano minėtas Samir buvo tikrai dėmesingas – užkūrė laužą, atsakė į visus įdomius klausimus apie jų tikėjimą, apie alkoholį jų kultūroje, apie tai, jog islamas nėra baisi religija, ji tik klaidingai pateikiama ir dėl kelių radikalių asmenų kenčia visų tikinčiųjų įvaizdis. Bet tai buvo vakar.

Dabar rytas ir nesotūs pusryčiai – kiaušinienė. Pasisekė, kad dar turėjome afrikietiškos bulkos (taip praminėm vietinių duonelę – didelį paplotėlį, kurio kaina svyruoja nuo 1 iki 2 dirhamų). Afrikietiška bulka beveik visur vienodos, suploto pagranduko formos, tik kartais ji būna kiek skirtingų skonių. Labai tinka prie visko – daržovių patiekalų, jogurto, mėsos.

Pavalgome, nusimaudome po šiltu dušu. Samir kažkur išvykęs, su mumis bendrauja vakar kiek nuošaliau buvę vyrukai. Apsilankome jų virtuvėje, kur vietinis smulkina maišą hašišos. Vaizdelis toks paprastas, tarsi jis smulkintų petražoles.

Bobą Marlį primenantis vaikinas pasisiūlo aprodyti apylinkes ir nuvesti mus į žygį po kalnus iki urvų. Sutinkame. Susikrauname būtiniausius daiktus, visa kita paliekame rakinamame kambaryje (buvo čia ir tokių, bet rinkomės palapines, nes tie kambariai labai neromantiški).

Einame upės krantu, už mūsų nugarų krioklys, po kojomis molio spalvos takeliai, aplink statūs, krūmeliais ir nedidukais medeliais apaugę šlaitai. Vietinis pasakoja, jog ankščiau žmonės slėpėsi nuo užpuolikų uolose, į kurias patekti galėjo tik eidami stačiu šlaitu arba iš kitos kalno pusės per iškastus tunelius. Tik nedidelė grupelė žmonių žinojo, kaip patekti į slėptuves.

Prie upės vienas prie kito įsikūrę kempingai, kur prirašyta Afrika, Marokas, Bob Marley. Upės vanduo teka įveikdamas vis kitą kliūtį, formuodamas mažiukus kriokliukus, kaskadas.

Pasiduodame pagundoms ir šokame į upelio vandenį. Šaltokas kalnų upelis puikiai atgaivina. Visiškai nerealus jausmas maudytis mažojo krioklio papėdėje.

Po maudynių kylame apžiūrėti žymiojo urvo. Pakeliui gidas pasakoja, jog Afrikos Maroke palapinę gali statytis kur širdis geidžia. Buvę atvejų, kai šiame urve esą miegodavo turistai, kurie norėjo pasilikti laukinės gamtos apsupty. Pernakvoję traukdavo toliau.

Prieiname urvą. Tiesa pasakius, nieko labai įspūdingo, bet kelionė iki jo buvo išties verta žygio. Čia pat kur kas įdomesnė vieta – susitinka trys upės. Status šlaitas, raupsuoti oranžiniai kalnai ir vandens šniokštimas…

Spalvotas, ramus ir apsuptas beprotiškos gamtos – gyvenimas Azilal.

Parvykę iš žygio, kuriame sugaišome apie 2 valandas, sužinome, jog gido paslaugos mokamos. Aišku, niekas nesitikėjo neįtikėtino svetingumo, tik nemalonu sužinoti apie tai grįžus.

Susimokame 170 dirhamų už visą kompaniją ir jau be gido pagalbos kalnų takais kylame iš stovyklos į alyvmedžių parkelį. Einame iki kelio, nuo kurio tikimės vykti iki Azilal miestelio centrinės dalies, o iš jo į didelį turistinį Agadyrą, prie vandenyno.

Išėjusius iš alyvmedžių giraitės mus pasitinka autobusiukas su vietiniais, kuris kaip tik vyksta mums reikiama kryptimi. Susiderame, jog žmogui kelionė kainuos 15 dirhamų.

Nuvažiuojame iki Azilal miestelio, kur nusiperkame maisto, pavalgome sočius pietus už berods 25 dirhamus žmogui.

Ir čia padarome pirmą rimtą klaidą – nusprendžiame taupyti laiką ir važiuoti į Agadyrą naktį. Atrodytų sumanymas visai neprastas, bet sėdame į vietinį seną autobusą. Vietos čia nesužymėtos, bilieto kaina 100 dirhamų, o kiek užtrukę pietaudami atsiduriame beveik eilės pabaigoje ir mums tenka vietos pačiame autobuso gale.

Sėdynės nepatogios, nėra kur padėti kojų, praktiškai reikia sėdėti persikreipus. Autobusas sausakimšas ir persėsti nėra jokių galimybių. Šmėsteli mintis – mus pastoviai gąsdina visokiais arabais, o čia jų pilnas autobusas. Jausmas įdomus… Tos persisukusios kojos dar būtų visai nieko, palyginus su tuo, kas vyko toliau.

Pajudame – autobusas atsikosti ir pakyla milžiniškas dulkių debesis. Ir tai dar būtų pusė bėdos, nes dulkės nusėdo. Kol važiavome vakare viskas buvo pakenčiama, bet kai atėjo naktis – labai aiškiai pasijautė trūkumai – šalta, nuolatinis pūtimas pro kiaurus langus. Tie, kurie buvo susidėję kuprines į bagažo skyrių, labai stipriai pasigailėjo ir laukė pirmojo sustojimo kaip išsigelbėjimo. Gerai, kad turėjau daiktus su savimi ir galėjau apsirengti.

Žodžiu, vykti naktį galima tik CTM įmonės autobusais, jokiais būdais nesėskite į vietinius trantus, nes jie tinkami tik kelionei dieną.

Ir lyg to būtų negana, čia dar viena klaida – nuvargę ir nelabai susigaudantys aplinkoje, pajaučiame, kad autobusas sustoja. Visi išlipa pamankštinti kojų ir išgirstame vietinius klegant, jog jau Agadyras. Paklausiame, ar čia Agadyras, visi sutartinai linkčioja galvomis. Pasiimame žaislus ir atsiduriame stotyje. Na, lyg ir panašu būtų į miestą – stotis, kažkokie statiniai. Maždaug 3 valanda nakties. Tamsu. Nebaisu, bet tamsu. Randame veikiančią kavinę, kur pasinaudojame tualetu.

Autobusas nuvažiuoja, beje, su visais vietiniais!!! Kiek vėliau išaiškėja jų keliavimo logika – nuvažiavęs nuo didesnio miesto autobusas sustoja ir jo vairuotojas eina pavalgyti ar pailsėti. Paprastai toks sustojimas įvyksta arba nuvažiavus nuo miesto vos apie 10 km arba tiek pat neprivažiavus jo!

Taip mes atsiduriame už maždaug 10 km nuo Agadyro prie didelės taksi stovėjimo aikštelės. Apima mažytė panika, bet keliaujame prie taksi. Paaiškėja, jog malonūs taksistai nuveš mus į artimiausią pigiausią viešbutį už 100 dirhamų vienas taksi.

Pasivažinėjimas trunka kiek ilgiau negu tikėtasi, nes pasirodo, jog tomis dienomis mieste vieši karalius ir visa jo palyda bei sustiprinta policijos apsauga užėmusi visus pigius viešbučius. Atsiduriame beveik miesto centre, prie iš pažiūros ištaigingo viešbučio. Einame pasiklausti, vietų yra, o kaina labai stipriai nesikandžioja – apie 100  dirhamų asmeniui.

Kitą naktį miegojome šalia esančiame viešbutyje, kur kaina asmeniui buvo apie 80 dirhamų.

Ką veikti Agadyre? Nežinau. Atsikėlėme, pavalgėme savo turėto maisto ir keliavome maudytis.

Eidami norėjome užsukti į parduotuvę, tačiau vietinis gerietis mums paaiškino, jog netoliese yra prekybos centras, kur viskas pigiau. Jo ieškodami pasiklystame ir atsiduriame turguje, kur nusiperkame vaisių, afrikietiškų bulkų, alyvuogių, kurios beje, labai dažnai parduodamos ten, kur šalia yra gyvų vištų gardai. Nesupratome mes šito originalaus derinio, bet atrodo gan linksmai. Žodžiu, pirktis Agadyre, kaip ir beveik visuose kurortiniuose miestuose reikia toliau nuo centro.

Eidami maudytis dar pasivaikštome prie karaliaus rezidencijos. Pastaroji aptverta tvora ir saugoma sargybinių su įspūdingo dydžio šautuvais.

Pagaliau, pagaliau – paplūdimys. Skubiai mobilizuojamės – šokame į maudymosi rūbelius ir jau jau kišame koją į Atlanto vandenyną!!! Sausio mėnuo – šokinėju švelniose, šiltose vandenyno bangelėse, dešinėje – kalnas, kairėje – smėlio paplūdimys. Jei laimė turi vardą, tai aš vadinu ją kelione!

Pabaigai… Nepaisant visų pliusų, į Agadyrą nerekomenduočiau vykti. Na, o jei labai labai norisi, tuomet, bent jau grįždami skriskite iš Marakešo. Agadyras – purvinokas didmiestis, žinoma, gyvenimas čia skiriasi nuo kito didmiesčio – Marakešo, bet nemanau, jog verta vykti čia vien dėl šių skirtumų. Vis dar jaučiame nuovargį po naktinio autobuso, tad nusprendžiame pernakvoti dar vieną naktį Agadyre.

Didmiesčiai įdomūs, bet tik neilgam. Pamiegoję Agadyre nusprendžiame vykti į mažesnį miestelį, taip pat prie vandenyno…

I-oji dalis čia: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į Marakešą! Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems į Afriką (I)

II-oji dalis čia: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į Marakešą! Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems į Afriką (II)

III-oji dalis čia: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į Azilal prie Ouzoud krioklio! Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems (III)

Kita pasakojimo dalis netrukus! Keliausime į mažą miestelį prie vandenyno, kur senatvės praleisti atvyksta prancūzai. Savo įspūdžiais dalinamės diskusijose

The post Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į turistinį Agadyrą. Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems (IV) appeared first on Makalius.lt.

Jau beveik pusvalandį einame vingiuojančiomis Agadyro gatvėmis, ieškome autobusų stoties. Vietiniai nupasakojo, kad turime eiti per taksi stovėjimo aikštelę, užėję už turgaus, sukti į kairę, tuomet per kažkokį tiltą…

Mažmožių ir maisto turgus. Užsisvajoję ir stabėdami vietoje liepų, gatvėse augančius apelsinmedžius, žengiame į neturistinę zoną. Taksi aikštelė, purvina, autoservisas tiesiog lauke, vietiniai susidomi mūsų maršrutu, klausia, kur einame. Sužinoję, jog kelią žinome, labai nustemba ir net išvadina melagiais.

Skurdų didmiesčio gyventojų kasdienybės vaizdą pakeičia šaligatvis. Ant jo grupelė vyrukų stebi, kaip jų draugai aiškinasi santykius žaisdami šaškėm. Čia labai populiaru žaisti šaškėm. Didžiojo turgaus siena. Daugybė motociklų, kurių dar niekas nenupirko. Mums pasakojo, jog turguje gali išvysti ne tik kilimų ir vietinės gamybos grožybių, bet ir nukirstų kupranugarių galvų, kitų paskerstų gyvūnų… Negundė mūsų žvilgtelėti.

Klausėme kelio kas keli posūkiai. Žmonių parodymai mažumėle skyrėsi. Diena jau įgavo pagreitį. Štai, štai ji – autobusų stotis. Nenupasakočiau, kaip ten atsidūrėme, bet ji netoli didelio tilto, o paklausę vietinių, tikrai rasite. Stotis kelių aukštų. Atrandame kasas. Mūsų tikslas Sidi Ifni. Tačiau tiesioginio reiso nėra. Pasižiūrime į čia pat kabantį žemėlapį ir nusprendžiame, jog vyksime iki Tiznit, o iš ten iki Sidi Ifni ranka pasiekimas, vos apie 80 km.

Kasos normalios, ne tokios, kaip Marakeše. Už langelio sėdi pardavėjas, duoda mums paprastus bilietus. Beje, kelionės trukmės nesužinojome, nes bilietų pardavėjas, žinodamas marokiečių įpročius, tepasakė plius minus. Džiūgaujam, kad pasirinkome CTM. Beje, stotyje yra mokamas tualetas – vienas dirhamas ir jūs laimingas žmogus.

Išeiname į lauką, prie autobusų atvykimo takų. Šviečia saulė, sėdime ant suoliukų, valgome konservuotą žuvį už 3 dirhamus ir afrikietišką bulką. Štai, štai tie gyvenimo momentai, kai tiesiog esi ir tuo džiaugiesi.

Atvyksta autobusas. Vairuotojas pasipuošęs CTM uniforma, autobusas europietiškas, įsėdame ir prasideda… Visi itin skrupulingai sėdasi į savo vietas. Paaiškėja, jog mes vietų neturime, o tiksliau – mūsų bilietai rytojaus dienos. Po neilgo pasiaiškinimo mums leidžiama važiuoti, CTM pripažįsta savo klaidas. Gerai, kad autobuse vis tik pakanka vietos visiems. Moralas – žiūrėkite, ką gaunate.

Nuvažiuojame nuo Agadyro vos kelis kilometrus – laikas vairuotojo ritualui. Sustojame, pasivaikštome, vairuotojas labai lėtai valgo. Beveik privažiuojame Tiznit (apie jį vėliau) miestą, ir vėl vairuotojo ritualas.

Mes jau vietoje. Visus reklaminius gatvės stendus okupavęs karaliaus atvaizdas. Stotis, kaip ir reikėjo tikėtis – nieko ypatingo. Nueiname į turizmo informacijos centrą, kur vietinis mums papaišo kelią iki autobusų stovėjimo aikštelės, tik nukreipia jis mus į taksi aikštelę. Reikėjo matyti tą planą – mažytė keverzonė su užsilenkiančiu apskritimu ir laipteliais, suprask, posūkiai.

Turėdami paaiškinimą, judame centrine gatve. Tikslas – susirasti transportą iki Sidi Ifni. Mistiniu būdu randame išvykstančių autobusų aikštelę. Beje, paklausus autobuso, mus kažkodėl vėl nusiuntė prie taksi. Vėliau paaiškėjo, jog autobuso iki Sidi Ifni šiandien nebus, tad nusprendžiame imti taksi. Pastoviniavę prie aikštelės netoli autobuso, supratome, jog jokių galimybių neturime – visi automobiliai užgrūsti vietinių. O čia dar kažkoks vietinis linksmina praeivius mosuodamas gyva gyvate. Hm, o nakvoti šiame mieste nesinori.

Truputį paklausinėję, išsiaiškiname, jog didesnė taksi aikštelė yra būtent ten, kur mums nurodė turizmo informacijos centro darbuotojas. Nesunkiai ją surandame ir imamės derybų. Mums pasiseka, toje pačioje aikštelėje transporto ieško vietinė anglų kalbos mokytoja, kuri kaip tik vyksta į Sidi Infi. Sėdame į bendrą taksi, žmogui kainuojantį 25 dirhamus.

Mažas vairuotojas su elfo kepuryte ir kalnų kelias. Gražūs vaizdai… Ima temti. Važiuojame ir galvojame, o koks jis? Koks tas Sidi Ifni? Pakeliui nė vieno žiburėlio. Pravažiuojame kelis tamsoje paskendusius miestelius ar trobų kompleksus. Darosi kiek nejauku. O jei jis tokio paties dydžio, kaip šie pakelėse?

Kol dvejojome ir įkalbinėjom baubus. Taksi kyla į kalną. Ir už jo šviesos – Sidi Ifni šviesos. Tai jis, jis, tas miestelis prie vandenyno… Įvažiuojame į miestelį. Mokytoja ir mes išlipame aikštelėje. Kol kas nesusigaudome, kur eiti. Transporto tokiu metu jau nėra, o čia pasitaiko sunkvežimiukas su aptvaru vietoje bagažinės. Susimetėme po kelis dirhamus ir jau stovime aptvare, judame link viešbučių zonos. Smagumas neišpasakytas – nors imk ir kriuksėk.

Linksmai pavažiavę, išlipame. Mums pasufleruoja kilti į kalniuką. Kylame. Kaip pasirodė Sidi Ifni žiburėliai, taip pakilus, visu veidu pajutau vandenyno kvapą ir mažučius atskriejusius purslelius… Vandenynas. Daug daug vandens su nesibaigiančio horizonto platybėmis… Lauke tamsu, tik nuo blausių gatvės žibintų sklinda švelni šviesa, kai kur namuose spindi šviestuvėliai. Žinau, žinau, kurioje pusėje vandenynas. Jis kvėpuoja man į veidą, o aš kvėpuoju juo. Gera.

Užlieja miestelio ramuma. Iš toliau atsklinda besilinksminančių jaunuolių balsai. Apie naktinį gyvenimą dar papasakosiu, o dabar svarbu susirasti, kur nakvoti. Apėjome tris viešbučius (jų čia išvis gal kokie 4). Maloni staigmena – pats pigiausias viešbutis ant vandenyno kranto! 70 dirhamų žmogui ir ryte atidarius langą išvysime vandenyną! Bet tai bus rytoj.

Šį vakarą įsitaisome kambariuose. Patogumai minimalūs, tačiau švaru ir tvarkinga. Ne ne, jokių miegojimų. Juk atvažiavome į labai simpatišką miestelį. Tiesa, nakties tamsoje nesimato pusės jo romantikos, bet smalsumas nugali – išsiruošiame į naktinį Sidi Ifni. Kylame plačiais akmenimis grįstais laiptais iki restorano. Prie jo didelė apžvalgos aikštelė, kur būriuojasi vietinis jaunimas. Einame gilyn.

Įvairių raštų ilgomis suknelėmis pasipuošusių merginų ir linksmai nusiteikusių vaikinų būreliai. Jaunimas čia negeria. Visame Sidi Ifni yra tik vienas baras (bent tiek aptikome patys ir aiškino vietiniai), kur parduoda alų 0,3 taroje, o kaina, jei gerai pamenu, 16 dirhamų. Gerti jie negali, todėl rūko hašišą. Beje, baras visai prie viešbučio, kuriame apsistojome.

Pilnos gatvės žmonių. Kavinukių ir bariukų staliukai užimti arbatos (berberų viskio) gerėjų. Klegesys, kalbos, juokas ir gera nuotaika tiesiog tvyro ore. Vietiniai kiek smalsiais žvilgsniais palydi mūsų nediduką būrelį. Netoli restorano esančioje aikštelėje, su mumis keliavusios merginos susipažįsta su vietiniu vaikinu, kuris pasirodo grįžo pasisvečiuoti į gimtąjį miestelį iš Prancūzijos. Susitariame susitikti rytoj. Dar kiek pasisukioję, sugrįžtame į viešbutį. Diena buvo ilga, o rytoj norime labai daug nuveikti…

I-oji dalis čia: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į Marakešą! Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems į Afriką (I)

II-oji dalis čia: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į Marakešą! Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems į Afriką (II)

III-oji dalis čia: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į Azilal prie Ouzoud krioklio! Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems (III)

IV-oji dalis čia: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į turistinį Agadyrą. Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems (IV)

Savo įspūdžiais dalinamės diskusijose Kita pasakojimo dalis netrukus! Sužinosite, į kokią stebuklingą vietą galima nukakti už 7 dirhamus.

The post Keliaujam į Maroką – pigi kelionė iš Agadyr į Sidi Ifni. Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems (V) appeared first on Makalius.lt.

Rytas. Už lango ošia vandenynas. Mes Sidi Ifni – miestelyje, kuris pakerės ir privers dar kartą įsimylėti Maroką. Atsikeliu, atitraukiu užuolaidas, atidarau langą ir susilieju su ramuma. Saulė, bangelės, paplūdimiu žingsniuojantis marokietis… Tiesiog magiška gamtos tyla su švelniais atodūsiais.

Kiek pasigėrėjęs, prisimenu, jog dar nemačiau Sidi Ifni dienos šviesoje. Papusryčiauju – afrikietiška bulka su alyvuogėmis, apelsinai, arbata. Šilta. Viešbučio priimamajame kabo karaliaus portretas. Marokiečiai labai myli savo karalių, todėl jo atvaizdas puikuojasi beveik visuose viešbučiuose. Ir gatvėse.

Išeinu laukan. Mmmmm. Taip ir maniau – gražus mažas miestelis. Masyvūs akmeniniai laiptai, vedantys į tą pačią naktinio gyvenimo terasą. Dominuoja balta, mėlyna, žydra spalvos. Viešbutyje papasakojo, jog kažkur netoliese yra turgus. Užlipu laiptais, suku į dešinę, gatvelė, gatvelė, vėl gatvelė…

Stebėdamas pakelės kaktusus, pastatus, žmones, net nepastebiu, kaip atsiduriu prie turgaus. Pirmiausia įsivertinu vandens kainas, aga, tie patys 3-4 dirhamai. Puiku. Apeinu visą turgų. Daržovės, vaisiai, mėsa, dar ant prekystalio judančios jūros gėrybės! Įvairiausios tapkytės manęs nedomina, lauktuvėms dar ne laikas.

Turgus nedidukas, bet jame veikia net kelios kavinukės. Man labiausiai patiko vieno jauno marokiečio užeiga. Papirko jo nuoširdumas, tai, jog lauko kavinėje klientams buvo įrengta kriauklė rankoms plauti, kiekvienam atnešami švarūs balti popieriaus lapai, ant kurių padedama patiekalo lėkštė, vandenį atsinešdavome savo, o kartais pirkdavome vietoje. Porcija jūros gėrybių kainavo 40 dirhamų, beje, jos užtekdavo dviem žmonėms. Skanesnių jūros gyventojų dar nebuvome ragavę. Maloni smulkmena gurmanams – kiekvieną dieną pateikiamas šviežus, tos pačios dienos laimikis.

Visai netoli turgaus autobusų stotelė. Tiksliau – dykynė, buvęs oro uostas. Tvarkaraštį sužinosite tik paklausę vietinių, nes suvokimo apie punktualumą šioje šalyje mažai.

Pavalgę, lėtai žingsniuojame ieškodami turizmo informacijos centro. Svarstome galimybę apžiūrėti apylinkes automobiliu. Žvalgomės. Mažaaukščiai šviesiai dekoruoti namukai, parduotuvėlės, pinigų keitykla. Susirandame turizmo informacijos centrą. Labai maloni mergina paaiškina, kad gražiausia lankytina vieta – Lagzira. Nuo automobilio nuomos ji mus atkalbėjo, nes esą kalnų keliukais lengvai pasiklystume ir be to, artimiausi kiti lankytini objektai yra per toli nuo Sidi Ifni ir neapsimoka iki jų važiuoti. Gavę išsamią konsultaciją, nusprendžiame, jog grįšime į autobusų sustojimo vietą ir paklausime, kada ryt išvyksta autobusas į Lagzirą. Drausmingai autobuso laukiantys vietiniai papasakojo, jog geriausia tvarkaraščio klausti vairuotojo. Sulaukiame pirmojo autobusiuko, išsiaiškiname tvarkaraštį.

Į Lagzirą vyksime ryt. Šiandien einame apžiūrėti apylinkių. Paplūdimys – raudonos spalvos uolos, kur ne kur pasitaikantys augalai. Paplūdimio smėlis nuglostytas vandenyno, tad vietinių labai produktyviai išnaudojamas futbolo žaidimams. Beveik visuose Maroko paplūdimiuose matėme žaidžiant futbolą. Tiesa, turėdami tiek paplūdimių ir lietuviai išmoktų žaisti futbolą – nereikėtų net stadionų.

Paplūdimiu nukeliaujame iki pat uosto sienos. Tikimės išvysti ką nors nepaprasto. Prieiname arčiau, atsispiriame nuo smėlio krūvos, labai atsargiai dedame rankas ant sienos, nes iš jos kyšo stiklo gabalai, kurie matyt čia sumūryti

apsaugai nuo smalsių turistų. Už sienos gatvė, keli laiveliai, keisti vėduokles primenantys augalai. Mūsų dėmesį patraukia vandenyne, netoli kranto iškilę stulpas su kažkokiu kabina. Pasirodo, ispanų kolonizacijos laikais (šiame mieste paplitusi ne tik prancūzų kalba, bet ir ispanų, nes Sidi Ifni šeimininkais buvo abi šios valstybės) šiuo keltuvu iš kalnų į laivą perkeldavo deimantus ir kitas iškasenas

Lipame į raudonos spalvos kalvą. Nusprendėme iki viešbučio sugrįžti apeidami miestą ratu. Belipdami išvystame didžiulę krūvą šiukšlių. Nežinau, ar iki jų dar neatėjo suvokimas apie gamtos taršą ar čia koks sutartinis sąvartynas, bet vaizdelis tikrai nemalonus.

Sidi Ifni nedidelis ir labai draugiškų žmonių miestelis. Pakeliui apžiūrime ne vieno, gražios senatvės atvykusių praleisti prancūzų vilą (prancūzai – buvę Maroko kolonistai, dabar čia renkasi praleisti senatvę). Beje, prancūzams čia taikomos ypatingos sąlygos, tad pulkai senjorų mėgaujasi saule namuose ar vilose šiame gražiame miestelyje.

Sutinkame dvi nepanorusias pozuoti vietines. Gan keista buvo stebėti, kai abi nešinos padėklais ant galvų, išvydusios užsieniečius mikliai dar labiau prisidengė veidus. Maroke pamatėme įvairiai apsirengusių moterų. Vienos jų dėvėjo burkas, tačiau dauguma nebuvo prisidengusios veidų, o tik plaukus, ar net vaikščiojo be galvos apdangalo. Bet viena nerašyta taisyklė išties galioja – visų moterų apranga ilga ir jokių nuogybių tikrai neišvysite. Atvykėliams irgi patarčiau paisyti aprangos kodo, nes merginos su sijonais susilauks nelabai malonaus išskirtinio dėmesio. Pirštais jūsų niekas neužbadys, bet labai daug žvilgsnių lydės visur, kur tik pasisuksite. Vyrams dėl aprangos specialių patarimų nėra.

Vakarop susitinkame mūsų merginas aną dieną pakalbinusius vaikinus. Pastarieji pakviečia pasėdėti vakare paplūdimyje. Sutinkame.

Sutemo, vis dar šilta, bet jau velkamės džemperius. Paplūdimyje nieko nėra, tik keturi vaikinai su dviem gitarom. Pamatę mūsų kompaniją, jie tuojau pakviečia prisėsti. Smėlis drėgnokas, bet nešalta. Vaikinai imasi groti vietinių mėgstamas Sidi Ifni dainas. Viena jų suskamba išties liūdnai. Jos žodžiai ilgesingi ir vis kartojamas gimtojo miesto pavadinimas. Įdomu tai, jog groja jie dviese ir jiems beveik idealiai pavyksta improvizuoti. Pasiūloma pagroti ir mums.

Gerai, kad vienas iš mūsų kompanijos moka bent kiek valdyti šį instrumentą. Vietiniai absoliučiai nevartoja alkoholio – geria jogurtą. Ir jiems taip linksma – galime pasimokyti. Labai draugiški marokiečiai papasakoja, kaip verda miestelio gyvenimas. Niekas čia neverda, visi ramūs ir puikiai nusiteikę. Saulė daro savo – žmonės kur kas laimingesni gyvendami jos atokaitoje.

Po turiningo vakaro keliaujame miegoti. Vos prabudę keliaujame į autobusų stotelę. Tiesiog negaliu pavadinti šios vietos autobuso stotimi, nes tai tiesiog laukymė su vietinių būreliu ir kažkokiu neaiškiu ženklu.

Sulaukiame autobusiuko, paklausiame ar kryptis Lagzira. Gavę teigiamą atsakymą, susėdame. Staiga įlipa vairuotojas kažką suburba ir visi vietiniai išlipa. Mūsų kompanijai ir vienam pagyvenusiam vokiečiui liepiama pasilikti. Kiek nejauku, bet tuojau paaiškėja situacija – pasirodo sugedo kažkoks autobusas ir mus vežantysis turės padėti, todėl toliau Lagziros nevažiuos.

Sumokėję po 4 dirhamus už žmogų, pajudame. Pasikalbame su vokiečiu, pasirodo, nemaža dalis vokiečių vis dar mano, jog lietuviai yra rusiškai kalbanti tauta. Paaiškinome jam, kas nutiko per pastaruosius dvidešimt metų Rytų Europos istorijoje.

Išlipome dykynėje. Vairuotojas dar spėja papasakoti, kad eiti mums reikia link vandens. Einame.

Pakeliui užklystame į statybas, kur pamatome kelis besiilsinčius nepririštus vilkšunius. Nejauku, tačiau šunys čia irgi atsipalaidavę – tik kilstelėjo galvą ir vėl nugrimzdo į saldų miegą. Beje, vėliau pakalbinome statybininką, kuris papasakojo, jog apartamentai su vaizdu į vandenyną dviejų aukštų kotedže kainuoja apie 300 000 litų.

Vandenynas. Daugybė kaituojančių žmonių. Atsipalaidavimo oazė. Plačiu paplūdimiu einame įstabios link arkos. Jau kiek pripratome prie vandenyno išdaigų – plika akimi matomų potvynių ir atoslūgių. Prisėdame ant smėliuko, prie mūsų prieina besišypsantis vietinis ir parodo savo paveikslą. Klausia, ar suprantu, kas čia pavaizduota. Kiek sutrinkam. Undinė, beveik choru pasakome. Jis nudžiugęs eina paišyti toliau.

Marokas – keista šalis. Čia pilna įdomių ir nesusivaržiusių vietinių. Praeiname pro arką, kitą arką… Uola vandenyje – puiki vieta valgyti apelsinus. Rojus. Nors aplink nėra palmių ar vaismedžių, bet viskas tiesiog nuostabu – platus platus horizontas, apelsinai kvepiantis oras ir malonūs draugų veidai šalia…

Grįždami kiek sudėtingai įveikiame arką – pailgėjusi banga taip ir taikosi užlieti mūsų kojas.

Autobusas turėtų atvažiuoti 15 val. 14:30 jau laukiame. Atėję išvystame vienišą asilą. Pasijuokiame, kad turbūt tai bus mūsų autobusas. Kol laukiame, stotelėje pasirodo slovakų porelė.

Pasikalbame, paaiškėja, jog labiausiai juos nustebino tai, kiek žmonių čia nieko neveikia – sėdi kavinėse, dienomis vaikšto gatvėmis, tvarko mistinius reikalus.

Autobusas vėlavo, bet atvyko. 3 dirhamai ir mes vėl Sidi Ifni. Vakarą praleidome pajūryje su slovakų kompanija. Jie papasakojo įvairiausių istorijų apie savo šalį, pasidalinome įspūdžiais apie Maroką.

Nusprendėme nebekeliauti į Essaquira, nes ji toli, daug laiko sugaišime kelionėje. Kitas mūsų tikslas už 32 km esantis Mirhleft – mažas pajūrio miestelis.

Rytas. Susikrauname paskutinius daiktelius ir dar šylant saulės spinduliams keliaujame iki stotelės. Ji visai netoli, nusileidus nuo kalniuko į kairę.

Dar spėjame pasakyti “iki iki” vandenynui. Su juo dar susimatysime, tačiau nebe šioje pakrantėje, nebe šitame miestelyje. Galvoje skamba ilgesinga marokiečių daina apie gimtąjį Sidi Ifni, saulė lėtai ir švelniai glosto baltai mėlynus namelius.

Iš už posūkio pasirodo autobusas… Dar niekada gyvenime neteko būti tokiame maloniame jaukiame mažame miestelyje – jis pakerėjo savo paprastumu, nuoširdumu ir draugiškais žmonėmis… Kažkas viduje kužda, jog čia dar sugrįšiu.

I-oji dalis: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į Marakešą! Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems į Afriką (I)

II-oji dalis: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į Marakešą! Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems į Afriką (II)

III-oji dalis: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į Azilal prie Ouzoud krioklio! Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems (III)

IV-oji dalis: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į turistinį Agadyrą. Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems (IV)

V-oji dalis: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė iš Agadyr į Sidi Ifni. Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems (V)

Savo įspūdžiais dalinamės diskusijose Kita pasakojimo dalis netrukus! Viešėsime berbero namuose. Gersime arbatą ir atliksime magišką ritualą.

The post Keliaujam į Maroką – ekskursija Sidi Ifni ir kelionė į Lagzirą. Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems (VI) appeared first on Makalius.lt.

Pro akis lėtai slenka Maroko vaizdai. Palikome Sidi Ifni. Sausakimšame vietinių autobuse važiuojame į Mirleft (Mirhleft) – nedidelį miestelį prie vandenyno. Iki jo netoli. Nežinome, ką ten rasime, nežinome, kur nakvosime. Autobuse nėra nė vieno europietį primenančio veido. Jokio nerimo.

Priešais mus sėdi smalsus vaikas, kuris vis atsisuka ir atidžiai spokso į atvykėlius. Kažką suburba savo mamai ir vėl atsisuka į mus. Nusišypsome, mums nusišypsoma atgal. Įdomus jausmas būti kitokiu Maroko provincijoje.

Kairėje vandenynas, dešinėje kalnai. Kalnai čia gan nuožulnūs, jokių aštrių viršūnių, retai apaugę nedidukais krūmeliais ir medeliais. Trobos. Vėl molinės trobos su satelitais ant stogų. Vandenynas tai pasirodo, tai dingsta iš horizonto. Kelias vingiuotas, kaip ir visame Maroke.

Atvažiavome. Išlipame prie kavinės. Pirma susirandame pinigų keityklą.

Mirleft tarsi padalintas į dvi dalis – vienoje jų vyksta gyvenimas – šurmuliuoja turgus, įsikūrę ne vienas viešbutukas, kur dažniausiai apsistoja visokio plauko vandens pramogų mėgėjai, o kitoje pusėje baltų namukų pieva su priėjimu prie vandenyno.

Vos įžengus į miestelį prie mūsų prisistato vietinis vaikinas. Maloniai pasisiūlo parodyti mums pigią nakvynę. Nors toks mandagumas sukėlė įtarimą, bet sutikome pasinaudoti pasiūlymu. Neapgavo. Apsistojome už 40 dirhamų žmogui.

Patogumai – kambarys su vaizdu į vaisių turgų, bendras dušas su šiltu vandeniu koridoriuje, pora bendrų tualetų. Šeimininkas su pasididžiavimu vis kartojo, jog viešbutukyje yra europietiškas tualetas (suprask klozetas). Beje, įdomu tai, kad dauguma viešbučių Maroke turi natūralią ventiliaciją – koridoriuje nėra stogo virš galvos, o vakare matosi visos dangaus grožybės.

Įsikūrę išsiruošiame įkopti į prie miestelio esantį kalną. Besigrožėdami vandenyno vaizdais ir baltų namelių pieva, kylame patogiu keliu aukštyn. Ramu, gera. Pro šalį žingsniuoja ožkas genantis senukas. Pasisveikina su mumis.

Užkilę, prie buvusios pilies griuvėsių sutinkame ilgu mėlynu apsiaustu vilkintį vietinį, kuris puola pasakoti mums apie pilį, neva čia laikytus gyvulius.

Šį kartą bendravimas nėra malonus. Sudėtingai atsikratome neprašyto palydovo. Prisėdame ant kalno šlaito, o šis toliau stovi netoliese ir laukia, kol pajudėsime. Nesmagu.

Atsistojame ir nusprendžiame, jog apeisime pilį iš išorės ir išeisime į kelią iš kitos pusės. Vos prieiname arką į kelią, prieš akis pasirodo tas pats vietinis. Abejingai jį apeiname ir leidžiamės nuo kalno.

Nesiveja, nes į kalną kyla kiti užsieniečiai. Matyt, norėjo pinigų, bet tokiais atvejais, kai prie mūsų piktybiškai pristodavo, tiesiog nueidavome.

Nusileidę nuo kalno praėjome didelių kaktusų pievą, žingsniavome nusekusios upės vaga, kilome į dar vieną kalniuką ir leidomės nuo jo… Ilgokas kelias iki vandens šiame miestelyje.

Štai, štai paplūdimys – vaizdingos raudonos uolos, dalinančios priėjimą prie vandens į jaukius užutekius, plati smėlio juosta.

Valgysime. Vizgindamas uodegą pribėga vietinių šeriamas šuo. Draugiškas. Pavaišiname jį afrikietiška bulka. Kaitina saulė. Pavalgę nusprendžiame nusnūsti. Juk niekur neskubame!

Vos nubudę, regime, kaip jau visai šalia mūsų rieda vandenyno bangelės. Pakylame stačiais laiptais į baltų namukų pievą. Keliaudami uolų viršūnėmis žvalgomės į vandenyną.

Priekyje šmėsteli nuolydis, o prie jo užkietėjusio vandens pramogų mėgėjo trobelė. Leidžiamės per kaktusų pievą.

Vietiniai pasakojo, kad per mūsų kalendorinę žiemą visos gyvatės ir įvairūs baisūs gyviai miega, tad be baimės keliaujame Mirleft kalneliais.

Žmonės! Daug žmonių gurkšnojančių arbatą ir kavą lauko kavinėje. Ošiantis vanduo vilioja panerti į bangas. Beje, dėl potvynių ir atoslūgių, rekomenduojame savo rūbus pasidėti kiek galima toliau nuo vandens, nes kartais net nepastebėsite, kaip priartės bangos.

Nusimaudę grįžome į miestelį. Nusprendėme, jog vakarieniausime vietinėje kavinėje. Užkilome ant stogo, įsitaisėme prie krašto, kad galėtume žvalgytis į gatvę ir stebėti vietinių gyvenimą. Užsisakėme žuvies tadžine (indas, primenantis mūsiškius naudojamus čenachams gaminti) ir arbatos. Kur buvęs, kur nebuvęs, ateina mūsų naujasis draugas. Pakviečiame jį prisėsti.

Berberas Machomedas papasakojo, jog nemaža dalis marokiečių dirba statybose, jog jie labai vertina poilsį ir stengiasi nepervargti. Kol kalbamės, atkeliauja arbata. Marokietis mielai papilsto berberišką viskį su visais privalomais ritualais.

Machomedas pakviečia mus apsilankyti jo namuose, esą surengs mums vakarėlį. Kiek pasvarstę sutinkame. Lygiai 19 val. išeiname iš viešbučio. Mus pasitinka Machomedo draugas ir sako palydėsiantis iki jo namų. Hm. Susižvalgome, bet nusprendžiame, jog mūsų daug ir jei jau ką, tai kažkaip suksimės. Einame paskui.

Siauros gatvelės, kur ne kur tamsios ir kiek nejaukios. Machomedo draugas plepus, bepasakodamas apie Maroką, pasiūlo apžiūrėti jo sodą. Sutinkame. Prieiname prie aukštos sienos. Jaunuolis rakina duris, pakviečia vidun. Kyštelime nosį į jo kambarį, o ten paveikslas su kažką ant stalo pjaunančių gydytoju. Vaizduotėje sublyksi visi matyti siaubo filmai.

Sodas neįspūdingas, bet matydami nuoširdų marokiečio susižavėjimą augalais, tiesiog negalime susilaikyti nuo komplimentų.

Išėję į gatvę, šiek tiek apsidžiaugiame, jog neatsidūrėme ant ano pakvaišusio gydytojo stalo. Keliaujame toliau. Štai mes jau Machomedo namo kieme. Labai aukštos sienos, metalinės durys, jokių langų į gatvę, jokio avarinio išėjimo. Pasirodo Mirleft beveik visi namai įrengti būtent šitaip – kiemas su sodu ir namas atitverti nuo pasaulio aukšta kelių metrų plytų siena.

Machomedas paaiškina, jog vakarėlis vyks kieme. Jaukus kampelis su kailiais ir pagalvėlėmis, žemas staliukas. Susėdame. Marškinius vilkintis (pasipuošęs) šeimininkas su neblankstančia šypsena veide dėlioja sausainukus, arbatą. Jokio alkoholio ar nukrauto mišrainėmis stalo. Šiek tiek labiau atsipalaiduojame, kai į duris pasibeldžia pora – vyrukas berberas su savo žmona angle, kuri čia gyventi atvyko prieš aštuonis metus.

Na va, visi svečiai – mes, porelė ir Machomedas su savo draugu. Šeimininkas paduoda po būgnelį, jo draugas atsineša gitarą.

Užverda tikros linksmybės. Beje, iš mandagumo beveik nenuskambėjo nė vienas marokietiškas žodis, visi kalbėjo išskirtinai tik angliškai. Baltapūkė anglė, rodos net neįsivaizduotum žingsniuojančios Londono gatvėmis, su nuoširdžiu susižavėjimu pasakojo apie tai, jog tik čia radusi ramybę ir pažinusi tikrą gyvenimo skonį.

Darome vietinius burtus, žaidžiame. Yra toks magiškas ritualas, kurio metu tuščia stiklinė pripildoma vandens. Jei kada viešėsite Maroke, paklauskite vietinių apie šį burtą. Iš Machomedo namų išėjome jau po vidurnakčio. Lauke ramu, tylu. Mus svetingai palydėjo iki viešbučio.

Pasisėmę labai daug teigiamų emocijų, išpaišytais veidais, vos tvardydami juoką pakylame iki savo apartamentų. Smagu. Labai labai smagu.

Kitą rytą nusprendžiame apžiūrėti vietinį turgų ir parsivežti ką nors lauktuvių.

Kainos čia didokos, o į derybas nelabai leidžiamasi. Nusiperkame pora žieminių kepurių su Maroko raštais. Kaina apie 30 dirhamų.

Aptinkame visokių gėrybių (pagamintų su arganu) parduotuvę. Beje, joje galima atsiskaityti paprasta banko kortele. Nuperkame muilo, kremo ir visokių kitų dalykėlių. Tai šeimos verslas – visą kosmetiką jie maišo tiesiog čia pat. Papuošalai, rankinės – brangoki. Prie vandenyno jau nebeeiname, nes skubame į autobusą. Laikas pasukti į žemyninę Maroko dalį. Gurkšnodami vietinių gamintą kavą (kuri visame Maroke beveik vienodai skani) laukiame savo autobuso prie tos pačios kavinės, kur išlipome.

I-oji dalis: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į Marakešą! Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems į Afriką (I)

II-oji dalis: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į Marakešą! Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems į Afriką (II)

III-oji dalis: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į Azilal prie Ouzoud krioklio! Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems (III)

IV-oji dalis: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į turistinį Agadyrą. Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems (IV)

V-oji dalis: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė iš Agadyr į Sidi Ifni. Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems (V)

VI-oji dalis: Keliaujam į Maroką – ekskursija Sidi Ifni ir kelionė į Lagzirą. Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems (VI)

Savo įspūdžiais dalinamės diskusijose Kita pasakojimo dalis netrukus! Atsisveikinę su vandenynu, keliausime į žemyninę Maroko dalį.

The post Keliaujam į Maroką – ekskursija Mirleft miestelyje. Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems (VII) appeared first on Makalius.lt.

Lėtai dardančiame autobuse judame į žemyninę Maroko dalį. Mūsų skrydis jau po poros dienų, o dar norime daug nuveikti ir pamatyti. Kelionės tikslas Marakešas, tačiau iš Mirleft važiuoti tiesiogiai neįmanoma, todėl persėdimui pasirinkome Tiznit miestą.

Lipame jau pažįstamoje „stotyje“ – stotelė su berods keturiomis kėdutėmis lauke ir atviromis durimis į bilietų pardavimo kioskelį. Kadangi Tiznite atsiduriame jau po pietų, o autobusas į Marakešą tik naktinis, nusprendžiame, jog neverta važiuoti naktį, tad liekame šiame mieste.

Linktelėję karaliaus atvaizdui reklaminiame stende, pajudame link senosios miestą juosusios sienos, už kurios tikimės atrasti kažką panašaus į senamiestį.

Apie Tiznitą nėra daug informacijos –  įkurtas 1881 metais sultono Hassan I-ojo, kuomet šis norėjo įtvirtinti savo kontrolę regione. Šiandien čia gyvena apie 50 tūkst. gyventoju. Miesto vizitinė kortelė –  sidabro gaminiai, durklai ir kardai.

Taigi – prieš mūsų akis miestą juosusi gynybinė siena. Einame gilyn, norime susirasti viešbutį, kol dar šildo saulės spinduliai. Viešbučių čia išties daug. Tereikia dairytis užrašų ant sienų, bei konsolių su užrašais. Užeiname į vieną. Mus pasitinka bedantis ilgais rūbais dėvintis senis. Beveik visi viešbučiai įrengti taip, jog į juos patenkama per kavinę. Jis mums pasiūlo kambarius už 25 dirhamus žmogui. Jau beveik pradedame ploti iš laimės, bet nusprendžiame apžiūrėti, kaip atrodo tokie pigūs apartamentai (Maroke apskritai neapsimoka skubėti mokėti, neapžiūrėjus prekės).

Pakylame laiptais, o ten belikę kambariai be langų. Žodžiu, naktis belangėje, keturviečiame kambaryje su beveik sulūžusiomis lovomis su keliomis kaldromis. Vaizdas išgadintų net ir studentą. Apartamentų šeimininkas besišypsodamas ir nuoširdžia išraiška „o ko jūs tikėjotės už tokią kainą“, išlydi mūsų pasibaisėjusius veidus laukan.

Hm. Na ką, einame toliau. O toliau viešbučio lentelės, reklaminės lentelės, vištos, turgus, kur kažkodėl kaip ir visoje šalyje alyvuogės parduodamos prie vištų aptvaro. Viena pagerinta kavinė turėjo savo vištų aptvarą tiesiog netoli staliukų. Vaizdelis tikrai įdomus.

Beklaidžiodami kavinių, turgaus ir gatvelių labirintais ir vis pasigirstant frazei „mes čia jau buvome, sukime į kitą pusę“, atrandame visai padoriai atrodantį viešbutį. Į pastarąjį irgi patenkame per kavinę.

Nakvynės kaina nesikandžioja – 32,5 dirhamo žmogui. Dušai bendri, tualetai bendri, kambarys keturvietis, bet didelis su kriaukle ir langu į gatvę. Švaru. Koridoriai puošti marokietiškais raštais margintomis plytelėmis. Šiame viešbutyje apsistoję ir tvarkos sergėtojai ir atvykėliai iš įvairių šalių. Įsikuriame ir susiruošiame pasipildyti maisto atsargų, o merginos nekantraudamos kviečia nukeliauti paieškoti sidabro parduotuvių.

Maistą perkame daugiausia turguje. Randame prekybos centrą, tačiau jame perkame tik konservų. Mums įprastas kvadratinis batonas čia kainuoja net 14 dirhamų, tad apsiribojame afrikietiška bulka už 1 dirhamą, kuri tikrai įdomesnio skonio negu batonas.

Apsipirkę leidžiamės nesibaigiančio turgaus gatvelėmis ieškodami sidabro krautuvėlių. Beje, pastebėjome, kad ant daugumos gatvėje parduodamų tauriųjų metalų gaminių nėra jokio ženklinimo, kad tai būtent tas ar kitas metalas, tad mokėti pinigus už nelabai aišku ką, kažkaip nesiryžtame.

Surandame vieną didelę sidabro gaminių parduotuvę. Jos pardavėjas malonus vyrukas, kuris tuojau pasiūlo vaikinams prisėsti ir užima mus, kol panelės aikčiodamos sukiojasi po parduotuvę. Auskarai, grandinėlės, apyrankės, arbatos virduliukai, įvairūs marokietiški daikčiukai… Čia yra visko.

Pardavėjas mums parodo tradicinius nuotakos ir jaunikio papuošimus, papasakoja vieno ar kito dirbinio simboliką. Beje, šitoje parduotuvėje galima atsiskaityti paprastomis banko kortelėmis ir kainos nelabai kandžiojasi. Už tikrai gražius ažūrinius auskarus su turkiu, mūsų draugė sumokėjo 75 litus. Šypseną sukėlė auskarų įpakavimas – maža vyniojimo popieriumi apklijuota dėžutė, kurios viduje sinteponas, o perrišta ji paprasta plona gumute. Taip paprasta ir miela.

Vakarop nusprendžiame kažkur užkasti. Ilgai ieškome, kur prisėsti. Pasirodo išėjome iš viešbučio negerą valandą – rodo kažkokį aistrų serialą, kurio peripetijomis vietiniai mėgaujasi prie kavinėse esančių televizorių.

Praradę viltį, užeiname į vieną barą, apsižvalgome, vietų tikrai nėra, bet nežinia kodėl, nusprendžiame vis tiek paklausti barmeno. Šis atsako, jog vietų yra. Pastato mums staliuką galiniame kavinės kieme, kur pasirodo irgi buvo stalų. Nuveja kažkokį vietinį ir atima iš jo trūkstamą kėdę. Mums bežiūrint, kaip čia tvarkomi reikalai atnešami balti popieriaus lapai, ant kurių mūsų pageidavimu netrukus garuoja lėkštės su sriuba.

Hm. Skonis? Joks. Atvirai pasakius, viena šlykštesnių sriubų, kokią tik yra tekę ragauti. Neberizikuodami sveikata, užsisakome arbatos. Šitos atneša tikrai nebrokuotos – skanios. Su alkoholiu čia tokios pat problemos, kaip ir visame Maroke, išskyrus didelius miestus, t.y. jo rasti neįmanoma. Tiznite mums papasakojo, jog nusipirkti kažko galite tik viename viešbutyje, kurio veikiančio nematėme nei vakare nei ryte.

Šitaip nelabai skaniai pavakarieniavę patraukiame viešbučio link. Naktis buvo rami. Stipriai išblaškyti miegų nesugebėjo net vėlai į viešbutį grįžę kikenantys atvykėliai ir anksti ryte už lango tvarkyti reikalus pradėję marokiečiai.

Garso izoliacija šiame krašte turbūt gera tik namuose, kur gyvena vietiniai, tačiau paprastesniuose viešbučiuose tikrai neverta tikėtis, jog nieko negirdėsite pro langines ar duris.

Išmiegoję patraukiame į stotį. Nusiperkame CTM autobusų bilietus, šį kartą įdėmiai žiūrime, kokios jie datos ir ar viskas gerai surašyta.

I-oji dalis: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į Marakešą! Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems į Afriką

II-oji dalis: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į Marakešą! Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems į Afriką

III-oji dalis: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į Azilal prie Ouzoud krioklio! Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems

IV-oji dalis: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į turistinį Agadyrą. Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems

V-oji dalis: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė iš Agadyr į Sidi Ifni. Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems

VI-oji dalis: Keliaujam į Maroką – ekskursija Sidi Ifni ir kelionė į Lagzirą. Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems

VII-oji dalis: Keliaujam į Maroką – ekskursija Mirleft miestelyje. Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems

Savo įspūdžiais dalinamės diskusijose . Kita pasakojimo dalis netrukus! Atsisveikinę su Tiznit, keliausime atgal į Marakešą, kur surasime pigesnį viešbutį, patirsime pagrindinės aikštės linksmybes, bei sužinosime, kaip Marakešo apsukruoliai pelnosi iš turistų.

The post Keliaujam į Maroką – pigi kelionė iš Mirleft į Tiznit. Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems (VIII) appeared first on Makalius.lt.

Paskutinė diena Maroke. Išlipę prie pagrindinės Marakešo aikštės, patraukėme ieškoti nakvynės. Su mumis draugiškai pasisveikino vakaro šviesoje skendinčios triukšmingos gatvelės. Skersgatviais keliaujame link pagrindinės gatvės, apšviestos mėlynais, žuvėdrų siluetus primenančiais žibintais…

Nepriėjus jos, radome visai padorų viešbutį, kur už nakvynę iš mūsų paprašė po 70 dirhamų. Beje, viešbutis yra visai netoli pagrindinės alėjos, kuri įsilieja į aikštę, pradžios. Čia buvo viena iš tų stebuklingų vietų, kur karštas vanduo bėgo nesustodamas, administratorius suprato, kad su vietine kultūra mes šiek tiek susipažinę, tad iškart įspėjo, jog labai ilgai nesimaudytume.

Beje, pora su mumis keliavusių merginų pasirinko kambarį be langų, tad vėliau teko jas priimti savo kambaryje, nes belangėje nebuvo kuo kvėpuoti.

Atsigaivinę ir kiek pailsėję, nusprendėme, jog dar daug daug ko nematėme ir būtina išnaudoti paskutinį vakarą. Susiruošėme į Marakešo centrą.

Pirma mūsų neaplankytų objektų sąraše – medina. Tiesa, į vidų nepatenkame, tačiau pasivaikštome ir pabandome pajausti istoriją. Paspoksoję į sustingusį paveldą, ilga plačia alėja žingsniuojame link pagrindinės aikštės.

Kavinukės, parduotuvėlės, šviesos, šurmulys, juokas, pokalbiai – jau kitos akys žvelgia į afrikiečius, maloniai besišypsančius ir kviečiančius prisėsti jų kavinėje.

Plačiai išplėtę akis ir ausis stengiamės nepraleisti nė vienos detalės. Aplankė jausmas, kai žiūri ir stengiesi įsiminti kiekvieną smulkmeną, išlaikyti nuoširdžią nuostabą ir visu savimi pajausti akimirkos žavesį bei ilgai nešiotis tą jausmą su savimi. Su Marakešu sunku atsisveikinti, būtent tai mes dabar ir bandėme padaryti. Kvėpuodami Maroko kultūra, prieiname pagrindinę aikštę.

Didžiulė gyva aikštė pasitinka mus su savo zujančiais motociklininkais, ilgais žmonių apsėstais ir valgiais nuklotais stalais. Padavėjai rodo meniu, kviečia palepinti gomurį jūros gėrybėmis, mėsa ir daugeliu kitų skanių valgių… Keli kompaktiški barai, kurių viduryje įsitaisę vyrai su puodais verda sraiges, pilsto arbatą ir dar nežinia ką. Prie vieno tokio nusprendžiame apsistoti ir mes. 5 dirhamai ir dubenėlis šliaužuolių mūsų. Pradėjus gilintis ir apžiūrinėti, kur kyšo koks sraigės ragelis, pasidarė kiek nemalonu. Beje, viena mūsų draugė nufotografuoja gatvėje triukus rodančius spalvingais kostiumais vilkinčius vaikinus, o šie pamato ir pareikalauja pinigų. Nuotrauka demonstratyviai ištrinama.

Po tokios užkandos norėjosi nukreipti mintis kur nors kitur. Patraukėme į turgų. Mums rangantis žemyn nuo baro kėdžių, pribėgo veidą prisidengusi moteris ir pasiūlė vienai mūsų merginai užpaišyti tradicinį piešinuką su chna. Prasidėjo derybos, buvo sutarta dėl nedidelio piešinuko už 15 dirhamų, tačiau ana gudruolė ėmė ir akimirksniu užpaišė didžiulį piešinį, už kurį pareikalavo 25 dirhamų. Pabandome su ja pasikalbėti, tačiau pastaroji labai įniršta ir ima piktai kažką bumbėti bei žvalgytis aplink. Mergina susinervina, bet sumoka už piešinį.

Nuotaikai pakelti nusiperkame vaisių. Beje, pardavėjai bando sukčiauti ir prašyti už bananus virš 10 dirhamų. Kai pasakėme, jog mes Maroke jau 8 dienos, nusišypso ir padaro nuolaidą.

Patraukiame į turgų. Pastarasis Maroke labai spalvingas. Čia rasite visko: rūbų, šaliu, diržų, batų, papuošalų, prieskonių, muilų, puodų, kepurių, saldumynų, lėkščių, guminių gyvačių, arbatinių, stiklinių ir įvairiausių smulkmenų. Beje, pardavėjai čia sukalbami ir nelabai įkyrūs, bet prekę už kampo gali nusipirkti brangiau, tad teks pasivaikščioti, kol rasite savo kainą.

Kerintis, tūkstantį kartų kerintis Marokas. Kvapą gniaužia vaikštant siauromis, plačiomis, purvinomis ir bjauriu vandeniu plautomis gatvelėmis, girdint vietinių čiauškesį. Nežinau, iki kokių vėlumų verda gyvenimas Marakešo turguje, bet jau trauksime link savo viešbučio. Vakaras šiltas.

Nusiperkame šviežiai spaustų apelsinų sulčių litrą už 22 dirhamus. Tikiuosi, kad ne paskutinį kartą stebiu, kaip iš už apelsinų kalno pardavėjas spaudžia didelius, sultingus apelsinus tiesiai į plastikinį butelį.

Beeidami į viešbutį, nesusilaikome ir prisėdame suvalgyti kažkokio keisto patiekalo ir išgerti berberiško viskio – mėtų arbatos. Įsitaisome lauke, kad galėtume stebėti Marakešo gatves. Ilgesingas, ramus ir jaudulio bei nuoširdžios nuostabos pilnas arbatos gėrimas. Mmmm, štai kokio tu skonio, mano Afrika, iš kurios man taip smagiai mojo liūtukas Bonifacijus…

Pabaigai.

Per 9 dienų kelionę Lietuva – Vokietija – Marokas (Marakešas, Azilal prie Ouzoud krioklio, Agadyras, Sidi Ifni, Lagzira, Mirleft, Tiznit)  ir Marokas – Vokietija – Lietuva (be bilietų) išleidome po 600 – 700 Lt žmogui.

Į kainą įeina 8 nakvynės, maistas (pirktas parduotuvėse, turguose ir valgyta restorane bei kelis kartus Sidi Ifni bare), lauktuvės (dvi kepurės, kremas, batai, prieskoniai, muilas).

Patarimai trumpai:

Vizos į Maroką nereikia.

Pasidomėkite laiko juostomis. Marokas yra kitoje laiko juostoje negu Lietuva.

Maroko valiutos išsikeisite tik atvykę į šalį (bent mano žiniomis), tad vežkitės eurų. Valiutą keiskitės atsakingai, geriausia oro uoste ar banke.

Pasirūpinkite grynaisiais pinigais, nes kortele atsiskaitysite tikrai ne visur.

Iš Maroko negalima išsivežti daugiau pinigų, negu nustatyta valiutos suma (berods 1000 dirhamų).

Apsistodami viešbutyje apžiūrėkite savo apartamentus prieš mokėdami ir būtinai paklauskite dėl karšto vandens.

Žiūrėkite, kur einate. Didmiesčiuose tikrai yra turistinės, neturistinės ir nelabai saugios zonos, kur geriau neiti. Aišku, vargu ar keliausite apžiūrinėti miegamųjų rajonų, tiesiog būkite atsargūs. Pvz., kai tolokai nuklydome Agadyre, paklausėme kelio ir viešbučio administratorius maloniai pasiūlė sugrįžti arčiau centro.

Jei nepernešate karščio ir nenorite susitikti gyvos gyvatės, vykite į Maroką per mūsų kalendorinę žiemą.

Keliaukite keturiese arba šešiese (ir t.t.), tada jums pigiau kainuos tarpmiestiniai taksi. Pasitaikė mūsų kelyje ir kelios keliaujančios porelės.

Merginos, išvenkite trumpų sijonų (net, jei dėvite juodas pėdkelnes) susilauksite kiek nemalonaus ir nereikalingo dėmesio iš aplinkinių.

Užsisakydami maisto, jei norite gauti didesnę porciją, prašykite, kad jūsų patiekalą įdėtų atskirai. Užsisakant visiem kartu vienodą patiekalą, jį greičiausiai sudės į vieną tadžiką ir jo bus mažiau.

Paragaukite jūros gėrybių ir berberiško viskio – tradicinės mėtų arbatos.

Nepamirškite, kad Maroke ne vien vandenynas, bet ir kalnai, dykuma.

Apie vietinių bendravimo manierą. Dauguma visus vadina draugais ir kalbėdami liečia pašnekovo petį ar ranką, tačiau pirmiems gal neverta labai lįsti į kito privačią erdvę. Man nutiko taip – įsijautę, pirmi pavadinome žmogų draugu, jis kiek pyktelėjęs pareiškė, jog joks jis man ne draugas.

Nebijokite pakeliauti šalies viduje. Marokiečiai turistus myli ir elgiasi su jais draugiškai. Aišku, visko ir čia būna, tad pernelyg neatsipalaiduokite.

Ilgoms kelionėms naudokitės tik CTM įmonės autobusais.

Derėkitės, nes permokėsite akimirksniu.

Kyla šiokių tokių problemėlių norintiems išgerti, na gal gerai neieškojome, o šiaip alkoholio ant kiekvieno kampo nerasite.

Nepamirškite kremo nuo saulės, nes net sausio mėnesį ji labai kibi.

Lauktuvės iš Maroko: prieskoniai, sidabro dirbiniai (būkite atidūs dėl jų kokybės), muilai ir kremai su arganu, alyvuogių aliejumi, įvairių raštų kepurės, kainuojančios apie 20-50 dirhamų.

P.S. turėkite planą arba jo neturėkite, bet kuriuo atveju, Marokas jums patiks. Čia yra ir prabangių išlaižytų apartamentų, tad visi gali rasti tai, ko ieško. Beje, pažiūrėję filmą Hideous Kinky (nors jis apie, berods, aštuntąjį dešimtmetį) galėsite susidaryti tikrai neblogą nuomonę apie Maroko viešbučius, šiek tiek apie gamtą ir vietinių manieras.

Patogus dalykas – Makalius.lt jums nereikės ieškoti persėdimų – viską sistema sudėlios už jus. Vienas pasirinkimas ir jūs jau pakeliui į Afriką!

I-oji dalis: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į Marakešą! Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems į Afriką

II-oji dalis: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į Marakešą! Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems į Afriką

III-oji dalis: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į Azilal prie Ouzoud krioklio! Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems

IV-oji dalis: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į turistinį Agadyrą. Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems

V-oji dalis: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė iš Agadyr į Sidi Ifni. Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems

VI-oji dalis: Keliaujam į Maroką – ekskursija Sidi Ifni ir kelionė į Lagzirą. Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems
VII-oji dalis: Keliaujam į Maroką – ekskursija Mirleft miestelyje. Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems

VIII-oji dalis: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė iš Mirleft į Tiznit. Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems (VIII)

The post Marakešas – paskutinė stotelė. Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems į Maroką (IX) appeared first on Makalius.lt.

Kiekvienas turime vienokių ar kitokių pomėgių, kurie labai gerai atsiskleidžia kelionėse. Žemiau kelios idėjos, kur galima nuvykti pasimėgauti vandens teikiamais malonumais ir išbandyti kažką naujo.

Zenobia

Vieta: Kipras, 10 min nuo Larnakos. Veikla: nardymas

Zenobia – didelis keltas, didelėms kelionėms. Deja, kelionėje Švedija-Sirija jis paskendo. Nepaisant nelaimės, Zenobia keltas turi naują paskirtį – dabar tai viena iš žinomiausių nardymo vietų Kipre. Panėrus į vietą, kurioje yra nuskendęs keltas (esantis 42 m gylyje), galima pamatyti kelte vežtus įvairius daiktus – pramonės mašinas, oro kondicionierius, vaikų žaislus ir daugybę kitų įdomybių. Taip pat stebina povandeniniai jūrų gyventojai, tarp kurių ir pavojingosios žuvys – barakudos.

Galima užsisakyti kelis nardymo paketus: Wreck Pack – nuskendusių laivų/keltų (lankomi skenduoliai Pafase, Larnakoje); Mixed Pack – mišrus (sukuriamas pagal poreikius); Zenobia Dive – nardymas Zenobia nuskendusiame kelte.

Playa da Famara

Vieta: Kanarų salos, Lanzarotė. Veikla: banglenčių sportas, burlenčių sportas, aitvarų sportas

Tai mažas banglenčių sporto mėgėjų kurortas, kuriame driekiasi 1,500 m ilgio paplūdimys. Ši vieta laikoma viena iš geresnių vietų užsiimti banglenčių sportu Europoje, taip pat palankiausia pradėti ir išmokti plaukti su banglente. Rekomenduojama atvykti tarp spalio ir kovo mėnesių, pradedantiesiems bangos palankiausios nuo birželio iki rugpjūčio. Taip pat Playa de Famara galima užsiimti ir kitomis veiklomis – burlenčių, aitvarų sportu, skristi parasparniais. Galima pradėti mokytis nardyti su spec. mokomosiomis programomis (apgyvendinimas+mokymas), kurių kainos nuo 375 €.

Gaziveren

Vieta: Šiaurinis Kipras, Aphrodite Beachfront kaimelis. Veikla: jėgos aitvarai, aitvarų sportas

Gaziveren vietovė siūlo palankiausias sąlygas aitvarų sportui visus metus. Taip pat čia rasite ir nuostabų paplūdimį, šalia esančių Troodos kalnų vaizdą, mokymosi centrą, kuriame mokoma valdyti jėgos aitvarus (tik po 8 valandų mokymosi leidžiama tuo užsiimti savarankiškai).

Rodo sala

Veikla: burlenčių sportas, jėgos aitvarai

Gal Rodo sala ir nėra labai populiariausia burlenčių sporto veteranų susibūrimo vieta, tačiau čia įvairūs vėjai labai palankūs pradedantiesiems ir paprastiems turistams, kurie nori išbandyti kažką naujo. Čia įsikūrę daugybė burlenčių ir aitvarų sporto centrų: Procenter Rhodos (vakarinis Rodo salos krantas), Windsurfers World (Ixia įlanka), Meltemi (Delfini Hotel, Fanes miestelis), Surf Line (Ixia įlanka) ir daugelis kitų.

Marokas

Vieta: Essaouira miestas. Veikla: nardymas, aitvarų sportas, burlenčių sportas, jėgos aitvarai

Krantus skalaujantis vandenynas siūlo paplūdimius su vaizdingomis įlankomis. Tai tikras rojus mėgstantiems vandens sportą, plaukiojimą jachtomis, nardymą, povandeninę žūklę.

Nardymas:

Essaouira miesto paplūdimys labiau pamėgtas pradedančiųjų bangletininkų, tuo tarpu netoli esantis Sidi Kuouki paplūdimys stebina stipriomis bangomis. Taghazoute vietovė yra gerai žinoma banglenčių sporto mėgėjų. Taip pat plaukti banglente gaima išmokti Oualidia mieste, sostinėje Rabate. Pradedantys nardyti keliauja į Cabo Negro vietovę.

Burlenčių ir aitvarų sportas:

Palankūs vėjai nuo rugsėjo iki balandžio pritraukia daug šio sporto fanatų. Essaouira miesto paplūdimyje galite išmokti valdyti aitvarus ir burlentes, šias paslaugas taip pat siūlo į pietus nuo Essaouira miestelio nutolęs Dakhla krantas, šiaurėje esančiame Oualidia mieste ir Agadir kurorte už tam tikrą mokestį galima išmokti ir gauti visą reikalingą inventorių burlenčių, aitvarų sportui.

El Medano

Vietovė: Tenerifės sala, Kanarų salos. Veikla: burlenčių sportas

El Medano yra burlenčių sporto sostinė Tenerifės saloje. Esantis tik 10 km nuo Tenerifės oro uosto, iš tiesų El Medano yra žvejų miestelis, mažas ir jaukus jis skiriasi nuo tipinių stambių kurortų. El Medano nėra puikus pasirinkimas tik pradedantiems užsiimti burlenčių sportu, kadangi bangos čia gali būti gana stiprios. Taip pat šalia El Medano kurorto yra El Cabezo miestelis, kuriame bangos dar stipresnės – tai vieta, kurioje renkasi burlenčių sporto mėgėjai ir žinovai. El Medano kurorte yra įkurti keletas burlenčių sporto centrų: Surf center Playa Sur (esantis viešbutyje Hotel Playa Sur), The Official Test Center (esantis netoli viešbučio Hotel Playa Sur).

Kroatija

Veikla: nardymas, plaukimas plaustais

Kroatija – puiki valstybė vandens sporto mėgėjams. Kroatijos upės:  Kupa, Dobra, Mrežnica, Korana, Una, Zrmanja ir Centina puikiai tinka plaukimui plaustais. Keliautojai aprūpinami visu reikalingu inventoriumi, pamokomi. Kategorizuojant Kroatijos upes pagal sudėtingumą, dauguma jų yra 3-io lygio, kai kurios siekia 4-ąjį lygį, tad reiklaujama specialių instruktažų.

Patyrę nardymo meistrai Kroatijos vandenyse ieško tokių įdomybių, kaip reta vandenų flora ir fauna, paskendę radiniai ir laivai. Netoli Palagruža vietovės vandens gylis siekia apie 250 m, o netoli Jabuka miesto gylis pasiekia net 1300 m. Pradedantieji nardytojai gali užsisakyti įvairių nardymo kursų ir instruktorių paslaugų, taip pat apsilankyti nardymo centruose. Keli nardymo centrai: Bubble Dive (Zagreb), Diving Center Ankora (Lastovo), Diving Center Blue Planet (Dubrovnik) ir t.t.

Cote d‘Azur (Prancūzų Rivjera)

Vieta: Prancūzija, Antibes. Veikla: plaukimas plaustais, nardymas

Prancūzų Rivjera Cote d‘Azur yra nuostabi vieta nardyti ir mėgautis povandeniniu pasauliu. Ši vietovė iš tiesų ir yra nardymo, kaip laisvalaikio praleidimo, gimtinė. Prancūzų Rivjeroje gausu povandeninės floros ir faunos stebuklų – įvairūs moliuskai, aštuonkojai, vėžiagyviai, retos žuvys, natūralus koralinis rifas, povandeninės uolos. Cote d‘Azur geriausiai nardyti tarp kovo ir lapkričio mėnesių, kai vandens temperatūra yra apie 20 laipsnių. Nuo birželio iki rugpjūčio įsibėgėja turizmo sezonas, todėl šiuo metu vietovėje neišvengiamas didelis skaičius žmonių.

Antibes kurortiniame miestelyje yra trys pagrindiniai nardymo regionai – La Formigue, Les Iles de Lerins ir Cap d‘Antibes. La Formigue pasižymi akmenuotu dugnu, 30 m gylyje esančiais Velnio Dantimis (vertikaliai esantys akmenys), Grotte de Miro povandeninė uola, povandeninis skulptūrų miestelis, kuris yra 15 m gylyje.

Pagal sudėtingumą šis nardymas priskiriamas 2-am lygiui, taigi tinka pradedantiesiems ir šiek tiek patyrusiems nardytojams.

Marbella

Vieta: Ispanija, Malaga. Veikla: vandens slidžių sportas, jūrinė žvejyba, greitaeigių katerių sportas

Marabella – vienas iš kurortinių Ispanijos miestelių, kur siūlomos įvairios vandens sporto paslaugos. Marabellos laisvalaikio organizatoriai siūlo pasimėgauti jūrine žvejyba, kurioje naudojamos pažangios navigacinės technologijos ir geriausias žvejybos inventorius. Šią pramogą gali organizuoti grupėms ir įvairių progų metu – švenčiant žvejų gimtadienius ar tiesiog norint išmėginti savo jėgas kartu su draugais. Vienas iš naujesnių čia siūlomų sportų – plaukiojimas vandens slidėmis. Ši pramoga pritaikyta ir patyrusiems ir pradedantiesiems, norintys išmėginti šį sportą aprūpinami priemonėmis ir apmokomi. Taip pat galima išsinuomoti greitaeigį katerį, pripučiamas vandens valtis ir pagalves.

Brighton

Vieta: Jungtinė Karalystė. Veikla: kajakai, nardymas, vandens slidžių sportas, banglenčių sportas

Brightonas, kurortinis miestelis, esantis rytų Sussex regiono dalyje, čia taip pat rasite didelę vandens pramogų įvairovę. Brightono vandens sporto centre galima užsisakyti pradedančiųjų banglenčių sporto, plaukiojimo su kajakais, nardymo, vandens slydžių sporto apmokymus, išsinuomoti inventorių ir sudalyvauti specialiame triatlone.

Ką rekomenduotumėte jūs?

The post Kelionių kryptys mėgstantiems vandens sportą (I) appeared first on Makalius.lt.

„Kelionės planavimas prasidėjo nuo šalies pasirinkimo. O norėjosi kažko pigaus ir neįprasto. Paskaičiau forumų ir pasakojimų apie Maroką ir abejonių nebekilo“, – savo įspūdžius pasakoja Žilvinas B.

Išsirinkome šalį, pasiūlėme keliems draugams prisijungti, ir jau po kelių dienų pirkome bilietus Kaunas-London-Fez ir Marrakech-Frankfurt-Ryga. Bilietus pirkome 4-5 mėnesiai prieš kelionę. Susirinko 6 žmonių kompanija. „Pasigooglinom“ kas ką nori pamatyti, nusipirkom Lonely planet gidą ir pirmyn!

Nuotykiai prasidėjo jau nuo skrydžio, kuris buvo atidėtas 2 valandas, o tarp skrydžių tik 3,5 valandos skirtos persėdimui, teko pabėgioti su sumuštiniais rankose po Stansted oro uostą. Gerai, kad viskas baigėsi sėkmingai ir jau ta patį vakarą sėdėjome lėktuve, planavom savo būsimus įspūdžius.

Labai tikėjomės visur nusiderėti, bet oro uosto taksi šitam planui nepritarė, kaip ir pirmojo mūsų „viešbučio“ šeimininkas. Na bet mes, aišku, atvažiavome pamatyti taupiai, o ne prabangiai, tad išsirinkę pigiausią viešbutį – 1 kambarys su trimis lovomis, užklotais be patalynės, šaltomis sienomis, tualetu be stogo ir karštu vandeniu duše, paprašius virėjo.

Viskuo buvom patenkinti ir išėję pasivaikščioti po naktinį Fezą susiradome pirmą „achuja“ (brolis), kuris tapo svarbia kelionės dalimi, ne tik aprūpinęs vietinėmis gėrybėmis. Pavakarojome terasoje. Pagaliau pasijautėme kitame pasaulio krašte…

Rytas prasidėjo musulmoniškų maldų klausymų, kuris kartojosi kas pora valandų. Prabudome sušalę, bet mūsų, beveik asmeninio virėjo dėka, šilti blynai ir mėtų arbata pataisė kūno temperatūrą.

Rytinis pasivaikščiojimas po miestą neapsiėjo be mokamos vietinių pagalbos. Nerasdami odų raugyklų, pasinaudojome vietinio vaikinuko pagalbą, už kurią teko susimokėti, bet patys kalti, juk žinojom, kur važiuojam. Vaizdas ir ypač kvapas buvo verti dėmesio. Nors buvo prašoma daugiau, užsispyrėme ir sumokėjome vos 50 dirhamu už visus šešis asmenis.

Tolesnis pasivaikščiojimas atskleidė marokiečių vairavimo ypatumus, pamatėm pirmuosius „gyvus“ apelsinus ir pasidžiaugėm šiluma, tuo pat metu Lietuvoje buvo apie -25 laipsnius (vasario 6 dieną).

Viskas vyko pagal planą iki tos akimirkos kol reikėjo išsinuomoti automobilį. Čia vėl neapsieita be vietinių pagalbos, kurie visada žino, kur ko ieškoti. Bet po pirmuoju pagalbininku teko labai nusivilti, nes 3 valandų vaikščiojimas po agentūras nieko gero nedavė ir palikę savo draugą naujamiestyje grįžome pas saviškius.

Teko ieškoti savo „achujos“. Žinant jo vardą nebuvo sunku – vienas draugas paskambino kitam, tas nubėgo, pasakė ir Juzė jau čia. Papasakojom savo bėdą ir problemos išsisprendė. Gavom vairuotoją, miniveną ir kuro. Ne toks buvo mūsų planas, bet džiaugėmės dar ne kartą, kad viskas taip susiklostė.

Nuo tos akimirkos mūsų įspūdinga kelionė pasidarė kupina aikčiojimų. Ką pamatydavom kasdien, būtų užtekę visai kelionei, bet vis važiavom ir atvažiavę stebėjomės.

Kadangi mūsų Juzė ne tik surado mums transportą, bet ir nusprendė palydėti mus iki dykumos, o paskui ir iki Marrakech. Pirmoji stotelė – Meknes. Apsistojome pas jo „achuja“, Simon. Nekalba žmogus angliškai, o mes prancūziškai, bet susikalbėjom, pasilinksminom, pagamino labai skanaus tradicinio maisto, už maistą pinigų neįsiūlėm. Sotūs ir laimingi atsigulėm miegoti. beje, dar vakar nusprendėm, kad valgysim tik vietinių gamintą maistą, nes prekybos centro kainos labai greitai nuvijo norą gamintis patiems.

Trečia diena buvo labai ilga ir su labai daug pliusiukų, padėtų žemėlapyje ir galvoje. Nuvažiavom apie 700 km, aplankydami kažkokio mirusio dėdės kapavietę, senovinį kalėjimą po miesto aikšte, Volubilis, Moulay Idriss, žmonių nebijančias beždžiones, Middle Atlas, ir galiausiai pasiekėme dykumą, jos grožio nepamatėme iki ryto.

Kelionėje nusprendėme paragauti vietinio alaus, na ir kažko dar vietinio rimčiau ir bėda – religinės šventės, alkoholis neparduodamas. Bet kaip taip gali būti „no problem“ šalyje? Akropolio dydžio prekybos centre mūsų draugas paprašo pakviesti parduotuvės vadybininką, nes turistams reikia. Po pusvalandžio derybų apsaugos lydimi esame įleisti į alkoholio skyrių, išsirinkę ko norim buvome palydėtį į atskirą kasą, apsipirkom, čekio tik nedavė, bet parodė. Ir kuo gali skųstis?

Praalkom. Teko vėl pasivaišinti nuo gatvėje pakabinto mėsos gabalo nupjautos mėsos šiš kebabu. Virėjas nepasirodė higienos gerbėjas, tad dezinfekcija prieš ir po maisto buvo pats tas.

Pasistiprinom ir vėl į kelią. Važiavome pas mūsų „achujos“ brolį. Atvykę pradėjom derybas dėl kelionės kupranugariais, kuri nebuvo mūsų plano dalis, bet sutaupytus pinigus nusprendėme paaukoti šitam reikalui, ne kasdien pasitaiko šiaip ar taip, o dar skani vakarienė ir nedidelė nakvynės kaina dykumos viešbutyje, kuriame naktį nei elektros, nei šilto vandens nėra.

Susitarėm ir nuo ryto paaikčioję prie kopų, kokių nematę gyvenime, sėdome ant savo naujų transporto priemonių. Itin lėti padarai, „jojant“ skauda kojas, bet džiaugėmės pabandę. O kur dar saulė ir deginimasis vasario viduryje…

Atjojom, jeigu taip galima pavadinti, pas beduinus, pavalgėm kuskus košės su smėliu, pamatėm kaip žmogeliai gyvena, gaila jų, o mes dar skundžiamės…

Pajudėjom toliau iki savo palapinių. Šiąnakt vieni dykumoj, laužas, būgnai, smėlis ir žvaigždės… Na ir šalta naktis, pilni apatiniai smėlio, pora aplink besisukiojančių kačių.

Bus daugiau…

The post Kelionė į Maroką – įspūdžiai iš „no problem“ šalies (foto) appeared first on Makalius.lt.

„Rytas šaltas ir vėjuotas, o iki namų dar pora valandėlių jojimo. Grįžę gavome karštą dušą ir šaltus pusryčius. Kelionė tęsiasi, planas – Dades Gorge ir Todra Gorge. Radom, pasigrožėjom radonu smėliu ir akmenukais, pamatėm dideles oazes, krintantį sniegą ir įspūdingiausią – Todra Gorge tarpeklį. Paprastai sakant, labai labai aukštas, status ir labai nuostabus“,– savo įspūdžius pasakoja Žilvinas B. (Pirmoji įspūdžių dalis čia)

Nakvojome hostelyje: 4 lovos, vienas kambariukas, šiltas dušas kokiems 25 žmonėms, kaip ir vienas tualetas. Bet vėl – gera kaina.

Prasidėjus dienai šiek tiek išdavėm savo planą lankytis gamtoje ir pasidavėm Juzės idėjai aplankyti jų „holiwood‘ą“. Gaila buvo 50 dirhamų, tiesą pasakius, o dar labiau gaila laiko, nes reikėjo važiuoti ir pamatyti kažką išties kerinčio, o mes čia, žiūrim į kartonines dekoracijas…

O diena buvo pasakiška. Užsukom į vieną nenumatytą mūsų maršrute vietą atsipūsti. Upelis, kalnas ir oazės, kalnai kažkur horizonte, vaizdas panašus beveik iš bet kurios Maroko vietos.

Na o toliau Aukštieji Atlaso kalnai. Gal dėl to, kad didesnių nematęs – užgniaužė kvapą. Serpantinai ir nesibaigiantis kelias, kalnai iš visų pusių. Pačiam vairuoti net nesinorėtų, dar kartą pasidžiaugiam, kad nereikia šito daryti ir galim visą dėmesį skirti dairymuisi. Miegoti neįmanoma kai tokie vaizdai už lango. Visos kelionė metu miegu tikrai nesilepinom.

Atvykom iki Cascades D‘Ozoud (110 metrų aukščio krioklys). Pavakarojom prie židinio, į kurį malkos ruošiamos iš viso medžio čia pat „kavinėje“. Rytas išaušo šniokščiant kriokliui. Vaizdas išties užburiantis. Kalnų apsuptyje kylantys garai, sklindanti vandens daina, visas krioklys atrodė tiesiog nuostabaiai. Tai vienas įspūdingiausių vaizdų, išlikusių atmintyje po kelionės. Beje, ir aplink yra į ką pažiūrėti.

Pusryčiai. 7 kartą blynus valgom, bus šiandien ir 7 kartas šiš kebabui ir tadžinui, bet skanu, kad ir 17 kartą būtų… O mėtų arbatos nebeskaičiuojam, geriam kaip ir vietiniai – visur ir visada. Berberų viskis tiko ir mum.

Kelionė tęsiasi, šiandienos tikslas – Essaouira. Pasigrožėje ypatumais keliuose, pasiekėm „Palangėlę“. Gražu, bet didelio įspūdžio nepaliko. Išpuikome nuo nuostabių vaizdų, tačiau teko atsiprašyti šito miestuko, nes kuo ilgiau buvom Essaouiroje, tuo labiau jis mum patiko, savo ramybe, jūros gėrybėmis, vandenynu, saule ir marokiečių naktiniu klubu, kuriame mūsų mergaites reikėjo saugoti dar labiau, nors ir taip saugojom visos kelionės metu.

Nakvynė – neeilinė. Išsinuomojom butą, 3 kambariai, šaltas dušas ir vienas tarakonas, viskas įskaičiuota vadinasi, vos 500 dirhamų. Taigi, buto šeiminikui, kuris atrodė it rastamanų tėtis, teko pasiimti daiktus ir užleisti savo namus mums. Beje, kuo arčiau prie vandens, tuo viešbučių kainos didėjo.

Gatvėse girdėjome daug pasiūlymų nusipirkti parūkyti šio bei to stipresnio, ir ieškoti tikrai nereikėjo, tylesnių ir garsesnių šūkčiojimų girdėjosi „ant kiekvieno kampo“. Beje, panaši situacija visame Maroke.

Nesinorėjo palikti tos „Palangėlės“, bet tą „noriu čia likti“ jausmą išgyvenom ne vieną kartą. Savo tikslo dar nepsiekėm, tad pusdienį pabuvę pliaže, pajodinėję arkliukais ir asilais, atsigėrėm mėtų arbatos, tostą pasakėm ir link Marakešo…

Planavome aplankyti Sidi Ifni miestelį, bet pritrūkom laiko, o mūsų gidai kantrybės, tad patraukėm link paskutinės savo nakvynės vietos. Pakeliui stebėjomės garsiosiomis argano ožkomis, įsilipusiomis į medį, į kokį 3 metrų aukštį.

Pavakare pasiekėm Marakešą. Čia planavome pasilikti paskutines 2 naktis, tačiau likome 3. Kadangi nei vienos nakvynės visos kelionės metu nebuvome užsisakę, teko vėl važinėti iš vieno miesto galo į kitą, kol „achuja“ surado mums jaukų trijų kambarių butą, su kondicionieriais, kuriais nemokėjome naudotis, ir bendra terasa, padeginti bamboms.

Bet iki įspūdžių iš Marakešo dar liko vienos dienos išvyką į Euriką (labai graži vieta netoli miesto, kur galima smagiai pasivaikščioti po kalnus).

Prasidėjo mūsų pasivaikščiojimas nuo eilinio gido pasiūlymo, kuris užsiprašė 300 dirhamu, paskui nusileido iki 200, 100 ir net 50. Atrodo nedaug, bet norėjom pabūti vieni, tad atsisakėm paslaugų ir lipom takeliais patys, ne viską pamatėm, ką įmanoma (yra 7 kriokliai), bet tikrai smagiai praleidom laiką ir praradom aukščio baimę kopdami siaurais takeliais ir mėgaudamiesi marokietiškom cigaretėmis ant skardžio krašto. Jos, beje, čia irgi mėtinės. Pabaigę savo kalnų žygį kiemo kavinukėje gėrėm mėtų arbatą ir rūkėm kalijaną, kurį privalėjome išmėginti. Skaniai papietavom avienos, jautienos ir vištienos tadžino. Kiaulienos negausite, negalima. Dauguma tikrai nėra fanatiškai pamaldūs, tik garsiakalbiai nuolat primena religines prievoles.

Kelionė bėgo į pabaigą… Atsisveikinome su savo vietiniu broliu. Vieni jau buvo pavargę ir pradėjo kalbėti apie norą namo, kiti nenorėjo tokiomis mintimis gadinti paskutinių dienų Afrikoje, kur kasdien geriam pigias, šviežiai spaustas apelsinų sultis, mėtų arbatą ir „nesveikai“ skanų maistą.

Pirma iš dviejų Marakešui skirtų dienų buvo paaukota Jemma El Fna. Vėl pasimokėme derybų meno, kai kur sėkmingai, o kai kur nelabai, bet iš esmės apsipirkome nebrangiai ir smagiai praleidome laiką. Antąją dieną pakartotinis žygis į turgų. Rezultatas: pilnos saujos prieskonių, argano aliejaus, odos dirbinių, skarų, apyrankių ir kitokių malonių smulkmenų. Kai kas prisiminimui parsivežė ir prastokos chna. Kita vertus, ar reikėtų tikėtis kokybės, kai kaina sumažinama 6 kartus?

Sulaukėme vasario 14. Pavaišinom mergaites minkštais ledais, vietoj gėlių nupirkom ananasą, apsirūpinom nedidelėm gėrimų atsargom, o mainais gavę lietuviško plovo, atšventėm.

Paskutinę dieną sulaukėme svečių, kuriems perdavėme kelionės estafetę. Kelionė į oro uostą su taksi – senutėlaičiu mersedesu. Visi 6 ir vairuotojas tilpom į vieną automobilį. Išvada viena – mersedesas ir Afrikoje mersedesas.

Šiek tiek painiavos ir popierizmo oro uoste, vienas kažkur skubantis tarakonas… Mes jau pakeliui į Frankfurtą, po poros valandų į Ryga ir naktį, sningant, su didele nostalgija Marokui atvykome į žiemą.

Praėjus pusei metų viskas, kas susiję su Maroku kelia šiltus prisiminimus. Tinkamas nusiteikimas kelionės metu, neleido nervintis dėl šalto dušo, tualeto nebuvimo, vieno kito tarakono ar ikyrių, iš visko norinčių uždirbti, žmonių. Į viską buvo žiūrima su šypseną, siekiant gauti kiek įmanoma daugiau patirties iš visko, kas vyksta aplinkui mus, kitame žemyne.

Marokas – pasakiškai graži ir gamtos įvairove stebinanti šalis, kurioje galima pamatyti dykumą, kalnus, krioklius, jūrą, vandenyną, oazes, tarpeklius, slėnius… Už labai mažą kainą.

Kelionės išlaidų suvesstinė. Visų kainų gerai neoamenu, tačiau žinau, kad brangiausiai už nakvynę sumokėjome nuomodamiesi butą Marakeše – 700 dirhamų (~70 eurų) 6 žmonėms, o visur kitur mokedavome maždaug po 5 eurus žmogui uz nakvynę, panašią sumą išleisdavome vakarienei ir pirtums. Standartinė porcija maisto, kurią pasidalindavom visi, kainuodavo maždaug 300 dirhamų, kartais net pigiau. Visame Maroke kainos labai panašios, gal Marakeše kiek brangiau.

Žygis kupranugariais kainavo apie 200 litų žmogui, į kainą buvo įskaičiuotas maitinimas, nakvynė ir kelionė iki dykumos.

Visa kelionė žmogui kainavo apie 2300 litų, priklausomai nuo to, kiek buvo prisipirkta lauktuvių vietiniuose turguose. Apie 600 litų kainavo lėtuvų bilietai vienam žmogui, automobilio nuoma parai kainavo 1100 dirhamų visiems (apie 183 dirhamų vienam). „Draugo“ paslaugos atskira tema. Iki pat kelionės pabaigos jis laikėsi savo ir tvirtino, kad jo pagalba – svetingumas, ir nieko iš mūsų nereikia, tačiau, kelionės pabaigoje užsiprašė savo duoklės, kadangi beveik nebeturėjome pinigų, sukrapštėme jam 300 dirhamų.

Jei reikėtų sudaryti lankytinų Maroko vietų Top 10, turbūt jis atrodytų taip:

1. Sacharos dykuma ir kupranugariai

2. Cascades D’Ozoud

3. Aukštieji Atlaso kalnai

4. Todra Gorges

5. Moulay Idriss

6. Eurika

7. Fez medina ir odų raugyklos

8. Volubilis

9. Essouira

10. Marrakech Jemma El Fna

Visos kelionės metu, lankytinų vietų „topas“ labai keitėsi, nes kaskart pamatę nuostabų vaizdą, manėm, kad jau geriau nebeįmanoma, o štai Marokas imdavo ir nustebindavo ir vėl tekdavo aikčioti iš susižavėjimo. Beje, neabejoju, kad Sidi Ifni miestelis tikrai užimtų vietą šiame sąrašiuke.

 I-oji įspūdžių dalis čia: Kelionė į Maroką – įspūdžiai iš „no problem“ šalies (foto)

Daugiau įspūdžių čia.

The post Marokas – kelionės kaina, lankytinų vietų top 10! appeared first on Makalius.lt.

Ar pamenate filmą „Dangaus karalystė“ („Kingdom of Heaven”, 2005) ir jame esančias kvapą gniaužiančias  riterių kovų ir Jeruzalės užėmimo scenas?  Arba įspūdingas užtvankas lašišoms filme „Tai nutiko Jemene” („Salmon Fishing in the Yemen”, 2011)? Šiuos abu filmus sieja viena šalis – Marokas, nes būtent čia buvo sukurtos daugelio istorinių (ir ne tik) filmų scenos, o Aukštojo Atlaso kalnuose įsikūręs Ouarzazate miestas vadinamas tiesiog – Maroko Holivudu.

Tad jeigu dar neteko apsilankyti šiame nuostabiame krašte, kuriame į vieną susilieja vandenynai, kalnai, sniegas ir dykumos, būtinai tai padarykite ir neaplenkite Ouarzazate. Ypač jei esate kino gurmanai.

Nedidukas Ouarzazate miestas (jame gyvena apie 60 tūkst. žmonių) yra  įsikūręs  Aukštojo Atlaso kalnuose, tarp Dra upės ir Zizo slėnio ir nuo žemės yra pakilęs  1,160 m.  Nuo Marakešo Ouarzazate nutolęs apie 200 km, tačiau kelionė automobiliu ar autobusu trunka apie keturias valandas, per kurias turite įveikti nemenką Aukštojo Atlaso kalnų ruožą.

Kelias į Maroko Holivudą vietomis atrodo pavojingas, aistringas, be proto gražus, o pakeliui sutikti maži Berberų kaimeliai verti kiekvieno kilometro. Visa kalnuota kelionė – tikra atgaiva akims po triukšmingo Marakešo kvapų ir garsų, kiekvienas kilometras ir beveik niekur tiesiai nesukantis kalnų kelias tarsi pasako, kad kinas prasideda jau dabar.

Kelionė Aukštojo Atlaso keliais į Ouarzazate. Autorės nuotr.

Beveik daugumą Ouarzazate populiacijos sudaro berberai – seniausi Maroko gyventojai.  Būtent jie aplink miestą pastatė daugybę  kasbų, kuriomis ir garsus Ouarzazate bei jo apylinkės.

Tačiau, bent jau mano nuomone, ne pats Ouarzazate  yra vertas didžiausio dėmesio, o jo slėniuose esančio kasbos. Vienos įspūdingiausių kasbų yra netoli Ouarzazate esančiame Ait Benhaddou kaimelyje, kuris yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą, o kaimelio kasbose buvo sukurta keletas garsių kino filmų. Tarp jų – „Arabijos Lorensas” ir „Gladiatorius”.

Ait Benhaddou kaimelyje esančios kasbos. Autorės nuotr.

Ait Benhaddou kaimelyje esančios kasbos. Autorės nuotr.

Beveik visi Ait Benhaddou nariai (o jų nei daug, nei mažai – apie 700) gyvena naujuose namuose už upės, tačiau teko atrasti ir keletą šeimų, gyvenančių pačiose kasbose.

Ouarzazate miesto sėkmės istoriją lėmė ne tik nuostabi gamta ir kasbos, bet ir čia įkurtas oro uostas bei keletas kino studijų. Būtent oro uosto atsiradimas paskatino investuotojus Ouarzazate statyti prabangius viešbučius, o 1983 metais verslininko Mohamedo Belghmi įkurta „Atlas Corporation Studio” pradėjo gausybės kuriamų filmų erą. Būtent čia buvo sukurti tokie filmai kaip kad The Living Daylights (1987), The Last Temptation of Christ (1988), The Mummy (1999), Gladiator (2000), Kingdom of Heaven (2005), Kundun (1997), Legionnaire (1998), Hanna (2011), Salmon Fishing in the Yemen (2011) ir kiti.  Bdeje, filmas Alexander, su Colinu Farrellu priešakyje, taip pat buvo filmuotas Ouarzazate.

„Atlas Corporation Studio”– viena didžiausių kino studijų pasaulyje, užimanti beveik 30 tūkst. kvadratinių metrų plotą. Milžiniškoje teritorijoje turistai gali aplankyti ir senovinio turgaus, ir Cezario rūmų, ir egiptietiškų šventyklų, ir romėnų  amfiteatro, ir tibetiečių šventyklų imitacijas, naudotas tokiuose filmuose kaip kad „Prince of Persia”, „Babel”, „Astérix et Cléopatre”, „Gladiator”, „Kundun” ir kt.

ATLAS kino studija

„Atlas Corporation” studijoje įsikūrė įvairiausių stilių ir laikotarpių drabužių bei dekoracijų gamykla,  turistams prieinama gausybė sinefiliškų eksponatų. Čia galite rasti ir filme  „Nilo perlas” („The Jewel of the Nile”, 1985) naudotą lėktuvą:

ir  „Asteriksas ir Obeliksas: misija Kleopatra („Astérix & Obélix: Mission Cléopâtre”, 2002) esančias egiptietiškas dekoracijas:

 ir tibetiečių vienuolyną, matytą Martino Scorsese filme „Kundun”:

Beje, didžiausia pasaulyje kino studija turi ir keturių žvaigždučių viešbutį, tad garsenybėms netenka ilgai keliauti iki jų nakvynės vietos.

CLA kino studija (dar kitaip vadinama „Dino de Laurentis Cinecitta”) – ne tokia didelė ir įspūdinga kaip pirmoji aprašyta, o studijoje esančios dekoracijas atrodo pamirštos laiko ir darbuotojų.

Filmui „Ir kalnai turi akis“ naudotos dekoracijos.

Visgi, didžiausią įspūdį paliko filmui „Dangaus karalystė“ sukurta Jeruzalės miesto imitacija.

CLA kino studija. Autorės nuotr.

Filmui „Dangaus karalystė“ skirta Jeruzalės imitacija.

Filmui „Dangaus karalystė“ skirta Jeruzalės imitacija.

Kadras iš filmo „Dangaus karalystė“.

Ourzazate įsikūrusios kino studijos palaiko miesto ekonomikos plėtrą ir nuolat garsina Ourzazate vardą visame pasaulyje. Mieste lankėsi ir filmavosi tokios žvaigždės kaip kad Julia Roberts, Samuelis L. Jacksonas, Jeanas-Claude’as VanDamne’as, Jackie Chanas, Bradas Pittas, Jeanas Paulas Belmondo ir kiti, kai kurie iš jų netgi turi nusipirkę čia nuosavus apartamentus.  Šis miestas – puikus pavyzdys kitiems, jog turint nuostabią gamtą ir istorinį paveldą reikia mokėti jį išnaudoti. Net jei ir randiesi aukštai kalnuose. Juk visur galima pastatyti oro uostą.

P.S. Ironiška, tačiau beveik dauguma musulmoniškame Ourzazate sukurtų filmų pasakoja istorijas, susijusias su krikščionybe.

www.kinomaistas.lt

The post Holivudas yra ir Maroke. Kelionė į Ouarzazate appeared first on Makalius.lt.

Tikriausiai kiekvienas iš jūsų kažkada esate pastebėję lipdukus su užrašu „Morocco“ ant į Lietuvą gausiai vežamų mandarinų. Kai buvau mažas, ši šalis man atrodė esanti taip toli ir tokia nepasiekiama, tačiau laikas bėga, keliauti darosi vis paprasčiau, o tai, kas vieną dieną buvo, rodos, neįgyvendinamos svajonės, dabar tėra kelių valandų skrydis už kainą, kurią per vieną naktį nesunku išleisti draugų apsuptyje tiesiog vakarojant prie vandens ar kitokio bokalo.

Įžanga

Keliauti man patinka, turbūt tai didžiausia aistra po futbolo mano gyvenime,  tad esant menkiausiai progai nepraleidžiu galimybės kur nors „pakelti sparnus“. Kadangi darbo grafikas toks, jog atostogauju dažniausiai žiemos metu, šį kartą norėjosi išvykti ten, kur šilčiau. Dažniausiai mano pasirinkimai apsiriboja ties pigių skrydžių bendrovėmis ir maršrutais, kuriuos įmanoma įveikti už puikų kainos/įdomumo/futbolo santykį, tad ir šis kartas nebuvo išimtis. Europoje jau nemažai kas matyta ir norėjosi kažko naujo. Akį patraukė Ryanair‘as su savo plačiomis galimybėmis aplankyti Maroką. Mandarinų šalis? Afrika? Skamba puikiai!

Prisipažinsiu, esu spontaniškumo mėgėjas ir detaliai kažką planuoti man nepatinka. Vis tik tam tikra prasme Marokas buvo išimtis – tai ne Europa, tai kitoks pasaulis (gal ne pati tikriausia Afrika, bet) ir geriau prieš ten vykstant žinoti, ko tikėtis. Informacijos surinkau nemažai – perskaičiau kitus lietuviškus kelionių į Maroką aprašymus, taip pat visada naudinga pasiskaityti informaciją Trip Advisor puslapyje. Kuo daugiau skaičiau, tuo labiau mane viskas „kabliavo“ ir neilgai trukus kibau į lėktuvo bilietų paieškas.

Ieškoti bilietų tikrai rekomenduoju per Makaliaus puslapį, nes čia viskas „žiauriai“ paprasta ir aišku. Į priekį bilietus „užsibookinom“ su Ryanair kompanija ir kelių valandų persėdimu Briuselyje bei startiniu tašku Maroke Fes mieste, garsėjančiu seniausia Medina planetoje ir tūkstantiniais siaurų gatvelių labirintais. Atgal nusprendėme grįžti  per Romą. Ne todėl, kad pigiausia, o dėl to, jog šis Italijos miestas yra vertas jį kartas nuo karto aplankyti. Į Romą rinkomės tą patį akis badantį, bet puikų kainos/kokybės santykį siūlantį Ryanair‘ą, o iš Romos įsigijome bilietus su Wizzair‘u, kuris siūlo labai patogų skrydį iš FCO oro uosto vakare, taip suteikdamas dar papildomą pusdienį „pablūdyti“ Italijos sostinėje.

Perfrazuojant serialo „Kobra-11“ intro tikslinga būtų sakyti taip: Jų apylinkė – Marokas, jie keliaus 16 dienų, jų priešai – įkyrūs prekiautojai, sukčiai ir kobrų užkerėtojai. Lietuviai visada įgyvendina savo tikslą, Maroko žemėlapis – jų rankose.

Deja, iki kelionės dienos likus maždaug mėnesiui gavau nemalonią staigmeną iš airių Ryanair‘o, kuris pranešė, jog reiso Vilnius-Briuselis laikas kardinaliai keičiasi iš vietoje ryto (persėdimas Briuselyje buvo suplanuotas popietę), lėktuvas iš mūsų sostinės pakils tik vakare. Aišku, nuotaikos tai nepakėlė. Teko ieškoti alternatyvų ir čia puiki išeitis pasirodė „Air Lituanica“, kuri buvo paskelbusi akciją skrydžiui į Briuselį. Vienintelė bėda, jog skrydis iš vakaro, tad teko susiplanuoti papildomą nakvynę Belgijoje.

Pirmas įspūdis

Lapkričio 23 d., vakarop nusileidžiama Feso oro uoste. Dar lėktuve išdalino korteles, kurias privalome užpildyti ir vėliau tenka gerą pusvalandį stovėti eilėje prie patikros posto, kol galop esame oficialiai įleidžiami į Maroką. Oro uostas nedidukas, bet tvarkingas ir jaukus. Vietoje išsikeičiame pinigus. Vietinė valiuta – dirhamai, 1LT=3,2DH; 1EUR=11DH. Orientuotis kainose nėra sudėtinga, belieka viską visada dalinti iš trijų ir gauti gana tikslią kainą litais.

Fesas buvo vienintelė vieta, kur jau iš anksto buvome užsirezervavę viešbutį, tam, kad po kelionės nereikėtų kankintis ieškant, kur apsistoti. Taip pat pasiskaitę forumus iš anksto sutarėme ir dėl pasitikimo oro uoste ir pervežimo tiesiai į viešbutį (labai skambiai pasakyta „viešbutį“). Oro uosto kampe vyrukas stovėjo su lentelėje užrašytu ne Paulius, o Pirko vardu, bet pasiteisino įtarimas, jog tai skirta man/mums.

Išėjus į lauką lijo, nebuvo pernelyg karšta ir iš karto turėjome progą pajausti Maroko vairavimo ypatumus. Mus pasitikusio senuko automobilio kai kurios durys sunkiai užsidarė, nelabai veikė valytuvai, dabar net juokinga pasidaro prisiminus, jog iš įpratimo bandžiau priekyje užsisegti saugos diržą. Ten tokio, žinoma, nebuvo.

Ir ką, mes jau dardame Feso priemesčių gatvėmis, žinoma, stebimės vairuotojo „pypsėjimais“ net tada, kai aplinkui nesimato nei vieno kito automobilio ar pėsčiojo, taip pat mums siurprizas per gatves „belekaip“ vaikštantys žmonės, kurie išvaikomi, vėlgi, „pypsint“.

Važiuoti teko gal pusvalandį, o mūsų užsirezervuotas Bob Al Madina viešbutis yra prie pat Medinos. Iš karto atsiskaitome su vairuotoju (150 DH, gana standartinė kaina Fese iš oro uosto į viešbutį. Aišku, tai ne pats pigiausias variantas, bet ir permokėjimas nėra labai didelis, juolab, mes esame trys). Žygiuojame įsikurti.

Booking.com viešbutis įvertintas gana gerai, o už nakvynę trims su pusryčiais sumokėjome 330 DH. Maroke tarp biudžetinių viešbučių tai nėra labai mažai, tačiau pirmai nakčiai to ir norėjome. Vos įsikūrus buvome nemokamai pavaišinti berberų viskiu, taip vadinama jų mėtų arbata, kurią marokiečiai geria visur ir visada. Norėjome iš karto išbandyti, koks jos tikrasis skonis, tad paprašėme su cukrumi. Buvo saldu, laaabai saldu!

Viešbutyje buvo ir karštas dušas, funkcionavęs visiškai normaliai, radome netgi tris rankšluosčius ir kažkokį pigų šampūną. Kaip supratome jau artimiausiomis dienomis, tai buvo tikra prabanga, kurios iš karto neįvertinome. Biudžetiniuose viešbučiuose apie šampūnus, muilus ir juolab rankšluosčius Maroke dažniausiai lieka tik pasvajoti, o ir tualetinis popierius retai būna. Tiesa, pastaruoju metu vis daugiau vietų turi karštą dušą, kas prieš kokius šešis metus buvo retenybė.

Savaime suprantama, atvykus, paragavus arbatos ir nusimetus kuprines (keliavome su rankiniu bagažu) reikėjo atrasti, kur pavalgyti. Angliškai neblogai kalbantis vienas viešbučio darbuotojas rekomendavo du variantus – užsisakyti tadžiną (turbūt populiariausias valgis Maroke) viešbučio kavinėje (už 50 DH žmogui) arba parodyti netoliese esantį restoranėlį, kuriame už 70 DH gausime ne tik tadžiną arba kuskusą pasirinktinai, bet ir šviežias salotas bei desertą. Renkamės antrą variantą. Kavinukė visai šalia, jos savininkas – amerikietis, tad nekyla bėdų dėl kalbos barjero.

Mažose lėkštutėse gauname daug įvairiausių salotų, kai kurios iš jų nelabai aiškios, bet ragaujame viską. Mums atėjus savininko dukra pasiunčiama į parduotuvę ir parneša produktus tadžinui. Tiesa, jis čia buvo gaminamas mikrobangėje, nes tikrojo paruošimui ant ugnies prireiktų trijų valandų. Mūsų tai nestebina, nes internete jau skaitėme ir to tikėjomės.

Įtariai žiūrėjome į ant stalo padėtą marokiečių duoną, nes teko skaityti, jog už ją tenka susimokėti papildomai. Papildomai sumokėjome už gėrimus, bet apie tai šeimininkas perspėjo. Maistas nebuvo blogas, o pirmą vakarą ir įspūdis būna trigubas. Žinojome, jog neieškodami kavinės patys kažkiek permokėsime, nes veikiausiai mus atvedęs viešbučio darbuotojas gaus kelis dirhamus, bet jau buvo vakaras, o ir nuovargis po kelionės jautėsi. Beveik pamiršau paminėti, jog kol laukėme tadžinų ir kuskusų, šeimininkas parodė prieš kurį laiką darytą nuotrauką, kurioje jis su aktoriumi Michaelu Douglasu. Matėsi, jog labai ja didžiuojasi.

Desertui gavome šešis vietinius mandarinus, kurie mieste kainuoja 2,5-5 DH/kg. Sumokėti teko daugiau nei buvome apskaičiavę, kadangi į sąskaitą įtraukė 10 proc. aptarnavimo mokestį. Nieko baisaus, atsiskaitėme, bet vėliau per visą kelionę Maroke niekur nematėme serviso mokesčio. Tiesa, dažniausiai arbatos vis viena palikdavome. Beje, čekiai čia išrašomi tušinuku ant servetėlės ir tikrus čekius pamatysite tikrai nedažnai. Dėl maisto Maroke nepriimta derėtis, bet dėl visa ko, ypač jei nėra meniu, iš anksto tarkitės dėl kainos.

Medina

Sakoma, jog pavalgęs žmogus tampa laimingesnis. Nors ir kažkiek apsunkę, bet pasikrovę teigiamos energijos nusprendėme dar truputį pasižvalgyti. Viešbutyje mums pasakė, jog naktį Medina uždaryta, bet nenorėjome tuo tikėti. Kaip supratome vėliau, taip turistams sako tam, jog šie naktį „neblūdytų“ ir neprisidarytų nemalonumų. Mes, kadangi save laikome neeiliniais turistais, nusprendėme neklausyti ir įsitikinti, kas per vienas ta medina tuojau pat.

Įspūdis buvo „kosminis“, kadangi medina visai netoli viešbučio tikrai nustebome – gatvytės neišpasakyto siaurumo, gyvenimas verda, o į mus visi žiūri stipriai išplėstom akim ir vis bando užkalbinti. Dėmesio nekreipiame, paeiname kelis šimtus metrų į priekį ir maunam atgal. Suprantam, jog naktį čia pasiklysti būtų labai nekažką. Kai ruošiesi kelionei ir apie Feso mediną skaitai, viskas atrodo vienaip. Kai naktį ten atsiduri, jausmas būna visai kitoks. Sunku tai aprašyti, tai reikia pajausti. Viduje maišosi šypsena, nuostaba ir pasišlykštėjimas. Neįmanoma suvokti, kaip žmonės ten gyvena. Vienoje vietoje gali būti iškabinta mėsa, šalia gali būti pardavinėjami sausainiai, o už metro – padirbtos Dr.Dre ausinės ir Iphone‘ai.

Kelionės planas

Grįžę į viešbutį preliminariai susigalvojome kelionės planą. Kadangi esame du vaikinai futbolo fanatikai ir mergina, o jau kitą dieną Kasablankoje vyks vienas didžiausių pasaulio futbolo derbių, norime būtinai bent jau pamėginti tai pamatyti. Tai reiškia, jog kitą rytą traukiniu keliausime į Kasą ir Fesas liks tik labai simboliškai apžiūrėtas. Viešbučio darbuotojas mus išvadina bepročiais ir bando atkalbėti nuo minties apsilankyti Kasablankos derbyje, sakydamas, jog tikimybė ten įsivelti į konfliktus yra ne mažesnė nei 50 proc., tačiau mes, žinome, neklausome.

Preliminarus mūsų 16 d. planas, kurį susigalvojome tiesiog sedėdami ant lovos, atrodo taip: Fesas-Kasablanka-El Jadida-Essaouira-Agadyras-Ourzazate-Merzouga-Marakešas. Beveik 2000 km. autobusais per maždaug dvi savaites. Skamba smagiai. Keliaujame snausti.

Off Topic

Žinau, kad galbūt kažkam neaktualu kainos ir smulkūs niuansai, bet kadangi planuojant kelionę pačiam tikrai trūko informacijos, ypatingai lietuviškai, stengsiuos viso aprašymo metu pateikti kuo detalesnę informaciją. Taip pat keliaudami į Maroką turėkite kelionių gidą, rekomenduoju elektroninę e-book versiją, kuri neužims papildomos vietos. Tiesa, mes naudojomės senu 2007 m. leidimo Rough Guide, tačiau kelionėje pilnai ir to pakako. Alkoholį Maroke įsigyti lengvai galima praktiškai tik Agadyre, tad rekomenduojame, jei tai aktualu, tuo pasirūpinti dar prieš atvykstant į Maroką oro uoste. Stipraus alkoholio žmogus gali įsivežti vieną litrą.

Tolimesnį kelionės aprašymą Makaliuje skaitykite jau artimiausiu metu.

Paulius Jakelis, Futbolo.TV redaktorius/komentatorius

The post 16 dienų Maroke arba tiesiog „Only for You, my friend!“ (I dalis) appeared first on Makalius.lt.

Pirmoje pasakojimo dalyje pasidalinau kelionės planavimo ypatumais, pirmaisiais įspūdžiais Fes mieste ir preliminariai sudėliotu kelionės maršrutu. Antroje trilogijos dalyje kviečiu skaityti įspūdžius patirtus didmiestyje Kasablankoje ir kurortiniuose El Jadidos ir Essaouiros miestuose.

Pirmoji vietinė kelionė

Dar tik pratinamės prie Maroko, tad pirmoji naktis viešbutyje nustebino savo šalčiu ir triukšmu lauke, kuris niekaip neleido gerai išsimiegoti. Laimei, visa tai puikiai atpirko ankstyvi, bet labai gardūs pusryčiai viešbutyje. Nors įprastai jais mėgautis galima nuo septintos valandos ryto, jau iš vakaro sutarėme, kad mums padarys išimtį ir galėsime pasistiprinti kiek anksčiau (traukinys į Kasablanką iš Feso išjuda aštuntą ryte, tad reikėjo skubėti).

Nors anksti ryte didelio apetito lyg ir nėra, vietiniai marokietiški blynai, ką tik iškepta kiaušinienė, gardi kava ir vietinė duona su įvairiais džemais apetitą iš karto sužadina. Tiesa, kaip paaiškėjo tolimesnės kelionės metu, tai buvo veikiausiai patys skaniausi pusryčiai per visas 16 dienų.

Užvalgę ieškome petit taksi, kurių aikštelė yra visai netoli. Kadangi ankstus rytas, klientų praktiškai nėra, iš karto lengvai susitariame dėl skaitiklio, kurį taksistas sutinka įjungti. Net nustembame, jog viskas taip paprasta. Kiek sunkiau sekėsi išaiškinti mūsų kelionės tikslą, nes tokio žodžių junginio kaip „train station“ taksistas niekuomet nebuvo girdėjęs. Gerai, jog draugas staiga prisiminė konkretų stoties pavadinimą.

Kelionė iki traukinių stoties itin senu Fiat‘u be šoninių veidrodėlių trunka apie 15 minučių, o skaitliukas rodo 15 dirhamų, kas yra netgi mažiau nei penki litai. Džiaugiamės, jog niekas neapgavo (kokie mes protingi J ), įsiamžinam keliose nuotraukose prie traukinių stoties ir žengiame į vidų ieškoti bilietų.

Feso traukinių stotis moderni, graži ir labai erdvi. Žmonių – vos vienas kitas, lengvai randame kasas ir už minutės laikome bilietus savo rankose. Vieno bilieto kaina – 110 dirhamų. Atstumas maždaug 300 km., o jį įveikti traukinys turėtų per maždaug keturias valandas.

Vietos traukinyje nėra sužymėtos, sėdi, kur nori. High-season metu patartina bilietus įsigyti anksčiau ir pirmos klasės, nes žmonių masės būna gerokai didesnės. Žiemos metu su problemomis nesusiduriame, antroje klasėje – pilna laisvų vietų, o pats traukinys pakankamai naujas ir komfortabilus.

Kelelis tolimas, tad ant staliuko išsitraukiame kortas ir pliekiame „durnių“. Su lyg kiekviena stotele žmonių daugėja, nemažai akių krypsta į mus, tačiau jaučiamės gana gerai. Vaizdelis pro langą graudokas – skurdas, šiukšlės, skurdas, šiukšlės – ir taip viskas kartojasi ratu. Žalumos jokios, vien tik akmenys, smėlis ir moliniai nameliai (tiesa, ant kiekvieno turi būti bent keletas satelito lėkščių). Kasą pasiekėme kokiu pusvalandžiu vėliau, tačiau net traukiniai ir tie šioje šalyje nepasižymi dideliu punktualumu (išskyrus pradinę stotelę).

Kasa ir didysis futbolas

Šį miestą Maroke retas vadina Kasablanka, visiems patinka trumpinys Kasa ir netgi traukinių stotis, į kurią atvykome, oficialiai vadinasi Casa Voyageaurs. Vos išėjus užpuola taksistai, kurie siūlo savo paslaugas. Žinome, jog užsiplėš per daug, tad tiesiog praeiname pro visą jų armiją. Mūsų e-gide rough guide vieta, kurioje įsikūrę visi biudžetiniai Kasos viešbučiai, vadinasi maarche central.

Nuėję kiek tolėliau nuo stoties kurį laiką nematome nei vieno taksi. Einame, kur akys veda, kol galop vienas taksistas atsiranda visai netoliese. Susistabdome, bandome tartis dėl to, kad būtų įjungtas skaitliukas, tačiau bergždžiai. Kadangi laikas spaudžia, nusiderame kainą iki 20 dirhamų ir už dešimties minučių mes jau vietoje.

Viešbučių paieška neužtrunka – vienas šalia kito čia įsikūrę krūva pigiausių Kasos viešbučių (teisingiau būtų vadinti nakvynės namais). Einame į pirmą pasitaikiusį, paklausiame kainos, pasiėmę raktą apžiūrime kambarį. Atrodo gana tvarkingas, tik dušas ir wc bendri, bet mums tinka. Kaina 200 dirhamų trims, kadangi reikės tik pernakvoti, galvos nesukame ir keliaujame įsikurti.

Priminsiu, kad į Kasą atkeliavome tik dėl vienos priežasties – futbolo. Pažiūrime į laikrodį, iki Kasos derbio pradžios kiek daugiau nei pusantros valandos, startas – 15 val. Laikas ieškoti taksi. Deja, čia prasideda nuotykiai. Pirmi sutikti taksistai pabandžius tartis dėl skaitliuko tik juokiasi ir prašo 50 dirhamų, kitų sąlygos – tokios pačios. Kad ir kaip bebūtų keista, nėra linkę derėtis visiškai.

Einame toliau, truputėlį ima nervas, tačiau stipriai permokėti nesinori, esame principingi. Susistabdome pravažiuojantį taksti, šis netgi sutinka įjungti ir įjungia skaitliuką, bet belipant į vidų pasakius, koks mūsų kelionės tikslas, taksistas tik užtrenkia prieš nosį duris ir nudumia į priekį.

Taip beieškodami taksi jau nuėjome kokį kilometrą, norisi greičiau nukeliauti į vietą, juolab, juk neturime net bilietų ir šiaip nesame tikri ar pavyks juos gauti. Prie pat medinos nusišypso sėkmė, angliškai truputėlį kalbantis taksistas leidžiasi į kalbas, nusiderame iki 40 dirhamų (ir trys sutaupyti litai pinigas J) ir plačiomis Kasos gatvėmis keliaujame į stadioną. Žinome, jog permokame, bet pasirinkimo nėra.

Iki stadiono važiuojame kokias 15-20 minučių, jis įsikūręs mieste. Bevažiuojant bandome kalbėti su vairuotoju, bet viskas apsiriboja žodžiais „very good, Morocco, very nice“ ir tiek. Keista, bet ir su tokiais ribotais resursais išsišnekame tiek, jog vairuotojas pradeda suprasti, kad neturime bilietų. Čia prasideda įdomiausia dalis. Netoli stadiono pradedame stoti tiesiog viduryje sankryžų, vairuotojas pypsina ir kviečiasi praeivius su futbolo šalikais prie savęs, kažką įnirtingai kalba, rėkia, diskutuoja ir visiškai nesvarbu, jog veiksmas vyksta viduryje gatvės.

Taksistas nori padėti ir vis dar esu tikras, jog tada padėjo iš geros širdies, o ne norėdamas iš mūsų nuplėšti pinigą. Pradžioje mėgino aiškintis, kur būtų įmanoma įsigyti bilietus ir kokios kainos. Matome, jog piktas, bet kaip netrukus paaiškėjo, piktas buvo dėl kainų. Vienas bilietas prie stadiono iš perpardavinėtojų kainavo 100 dirhamų (jo supratimu – labai daug). Kai paaiškinome, jog tiek galime mokėti, įtampa atslūgo ir stoviniuoti pradėjome rečiau. Padėjo surasti žmogų, kurį liepė sekti ir prie įėjimo jam paduoti pinigus.

Aišku, viduje jautėme įtampą, žmonių – milijonas, vyrukas, kurį sekėme, atrodė kaip koks lietuviškas benamis ir kažkaip turėjau nuojautą, jog liksim be normalaus bilieto ir pinigų. Laimei, klydau – padavus 300 dirhamų gavome tris suglamžytus bilietus, tačiau į vidų patekome. Beje, taksistas vos neišvažiavo be savo 40 dirhamų, taip buvo užsivedęs pagelbėti. Dar sėdint jo automobilyje išsiaiškinome – jis palaiko „Wydad“. Nenuostabu, būtent tarp šios ekipos fanų stadione ir patekome.

Kasos stadionas – labai senas. Ant kiekvienos kėdės kosminis dydis purvo, tad teko ieškotis kartonų, kuriuos pasidėtume po savimi. Dailiosios lyties atstovių stadione buvo vos keli procentai, bet jautemės gerokai saugiau, nei įsivaizdavome prieš tai. Atsisėdome pačiame viršuje, netoli teisėsaugos pareigūnų. Kaip paaiškėjo vėliau, protingai padarėme, bent jau po rungtynių neskraidė buteliai virš galvų.

Apie pačias rungtynes nekalbėsiu, atmosfera buvo įspūdinga, o „Rajai“ išlyginus rezultatą paskutinę minutę „Wydad“ fanai išeidinėjančius savo mylimos ekipos žaidėjus apmėtė visu „š“, kuris tik pasitaikė po ranka. Pasibaigus mačui dar pusvalandį likome stadione, kad prasisklaidytų masės ir neįsiveltume į kokius nors neramumus. Per tą laiką prisižiūrėjome pakankamai vaizdelių – dvikovai pasibaigus į stadioną užplūdo daug vaikų, kurie tarp šiukšlių ieškojo maisto likučių ar kokių nors naudingų dalykų. Vaizdeliai, kurie privertė susimąstyti.

Į viešbutį grįžome vėlokai, kadangi ilgai teko ieškoti taksi už padorią kainą. Naktimis Maroke tarifas – dvigubas, o po futbolo rasti taksi už protingą kainą – misija neįmanoma. Po valandą trukusių paieškų parsigavome į viešbutį už 40 dirhamų.

Hassan II Mosque

Kasa – verslo didmiestis, kuriame turistinių objektų nelabai yra. Niekas šio miesto įtraukti į kelionės programą praktiškai nesiūlo, nesiūlome ir mes. Dėl futbolo užsukti buvo verta, bet daugiau ten nėra į ką žiūrėti. Jei darote kažkokias sąsajas tarp šio miesto ir įžymaus filmo – nei viena filmo scena nebuvo filmuota Kasablankoje.

Vakare po futbolo pavakarieniavome netoli viešbučio įsikūrusiame žuvies restorane, kur niekas neišdūrė ir kainos buvo gana protingos. Vėliau užsukome į shisha bar‘ą, kuriame labai sunkiai sekėsi susikalbėti su padavėja ir nematėme nei vieno turisto, tačiau smagiai pavakarojome, nors iš pradžių mano kompanjonai labai nenorėjo ten eiti (kaljanas – 70 dirhamų).

Kitą rytą aplankėme už kelių kilometrų nuo viešbučio esančią Hassan II Mosque, kurią vadinome haskanu-moskanu (taip paprasčiau). Tai vieta, kurią tikrai rekomenduoju pamatyti. Ant vandenyno kranto įsikūrusi mečetė atrodė tikrai įspūdingai. Tai buvo mūsų paskutinės valandos Kasoje. Vėliau kariavome su taksistais, kurie ir vėl kategoriškai atsisakė įjungti skaitliuką, tad nuo mečetės beveik iki pat traukinių stoties casa-port nuėjome kojomis.

Dabar prisimenant darosi „abydna“, bet dėl netikslaus žemėlapio būdami kilometrą nuo traukinių stoties manėme, jog stotis dar gerokai toliau, tad pradėjome stabdyti taksus. Galutinis rezultatas – už vieną kilometrą sumokėjome 20 dirhamų. Turbūt tai buvo didžiausias mūsų finansinis pralaimėjimas kelionėje, ką padarysi, „shit happens“.

El Jadida

Raidžių junginys El Jadida mūsų kelionės plane atsirado spontaniškai. Mūsų pagrindinis tikslas buvo Essaouira ir Agadyras (iš paplūdimio miestų), tačiau nenorėjome ten važiuoti paprastesniu keliu per Marakešą, tad pasirinkome keliauti palei pakrantę, kas trunka ilgiau, važiuojant pykina (tiesiogine to žodžio prasme) irgi daugiau, bet pamatai gerokai didesnį kiekį kvapą gniaužiančių, gražesnių vaizdų. Kelionė iš Kasos traukiniu į El Jadidą truko 1:50 val., o bilieto kaina žmogui antroje klasėje tebuvo 35 dirhamai. Esmė ta, jog Maroke niekam neįdomi kelionės trukmė, realiai moki už nuvažiuotus kilometrus.

Traukinys šį kartą teko geras dviaukštis, o žmonių kiekis nebuvo didelis. Vėl žaidėme „durnių“, tik šį kartą iš vakarienės. Sugebėjau išplėšti lygiąsias su lyg paskutiniais kilometrais, dėl ko visą likusią dienos dalį labai erzinau savo bičiulį Vaidą.

Pagaliau atvykus į El Jadidą, nedidelį kurortinį miestelį, gerokai nustebome. Skaitėme, jog traukinių stotis yra viduryje „niekur“, bet kai realiai išlipi visiškoje dykynėje, pasidaro keista. Žmonių ten išlipo daug, tuo tarpu taksi automobilių buvo sąlyginai nedaug. Nusprendėme nelaukti ir žygiuoti pėstute, su mintimi, kad taksą pasigausime kiek vėliau. Pripažįstu, šis planas neišdegė.

Kelionė taksi iki El Jadidos centro su taksu trunka geras dešimt minučių. Manėme, jog kojomis centrą pasieksime per pusvalandį, bet – nė velnio. Realiai ėjome gerokai ilgiau nei valandą. Vis atrodydavo, kad miesto centras – čia pat (būtent todėl į taksi nebežiūrėjome), bet tai tebūdavo savotiški priemesčiai. Gerokai užsiknisome ir pavargome, kol nusigavome į centrinę miesto gatvę, bet užtat viduje jautemės didvyriais (bent jau aš). Turbūt taip jautėsi ir mūsų dama, nors išoriškai to neparodė.

Dar valandą truko viešbučio paieškos. Aplankėme kokius penkis viešbučius, iš kurių keletas buvo tokios skylės, kad mano proseneliai kaime turbūt gerokai geriau gyvendavo prieš šimtą metų. Galop pravertė rough guide, dabar neprisimenu viešbučio pavadinimo, tačiau trivietį kambarį su vėlgi bendru dušu ir wc gavome už juokingą kainą 150 dirhamų. Aišku, komforto ten nebuvo, tačiau pravėrus voratinkliais aplipusį langą matėsi vandenynas!

Centrinėje El Jadidos gatvėje žmonių buvo kaip silkių statinėje ir nepameluosiu, per visą vakarą šiame mieste nepametėme nei vieno turisto. Visus daiktus saugojome kaip savo akis ir nepraradome budrumo. Kadangi nueiti kokie dešimt kilometrų su kuprinėmis ant nugarų gerokai jautėsi, vakarą praleidome ramiai – paragavome tikro tradicinio marokietiško maisto pavadinimu pica (40 dirhamų), pasivaikščiojome nuostabaus grožio pakrante, išgėrėme berberų viskio-mėtų arbatos, stebėdami, kaip vaikai ant smėlio žaidžia futbolą, ir sutemus aplankėme mediną.

Jeigu atvirai, nemanau, jog tai miestas, kurį verta įtraukti į savo kelionės programą. Nemažai chaoso, nedidelis pigių viešbučių-svečių namų pasirinkimas (vilų – gerokai daugiau, statybos visur vyksta, bet juk mes ne buržujai ir skaičiuojame kapeikas) ir be paplūdimio bei labai dailios portugališkos medinos, tiesą sakant, ten nėra ką veikti.

Adios amigos El Jadida

Atsikeliame skaudančiais šonais, nes lovos – ne iš patogiausių. Antrą dieną iš eilės nėra kur normaliai nusiprausti, nes bendri marokietiški dušai mūsų nežavi. Išsiverčiame su kambaryje esančia kriaukle, juk mes – paprasti lietuviai (beje, jei atvykus į kokį pigų viešbutį ir pasukus kraną vanduo nebėgs, nemanykite, jog jis neveikia. Sukite į vieną pusę kraną kad ir minutę, kol galop stebuklingasis skystis pasirodys. Mums taip buvo.

Dienos planas paprastas, mauti iš El Jadidos ir keliauti į kraštą, kurį vietiniai dažnai vadina gražiausiu kampeliu šalyje – kalbu apie Essaouira (reikia tarti tiesiog Esuera). Tik viena bėda – tai truks laaabai ilgai. Dar iš vakaro išsiaiškinome, jog iš El Jadidos į Essaouira per dieną važiuoja trys CTM autobusai. Kelionės kaina – 90 dirhamų žmogui, trukmė – 5:30 val. El Jadidoje tėra viena normali autobusų stotis, tad susigaudyti nesunku, būtent iš ten važiuoja ir CTM autobusai. Stotis yra pagrindinėje gatvėje, rasti lengva.

Prieš keliaudami įsigyti bilietus užsukame papusryčiauti į vietinę kavinukę. Pusryčių kainos visame Maroke labai panašios – nuo 20 iki 35 dirhamų (nekalbu apie labai prabangias vietas). Už 20 dirhamų dažniausiai gausite kavos arba arbatos (pasirinktinai), šviežiai spaustų apelsinų sulčių, vietinės duonos ir džemo. Brangesniame variante dažniausiai papildomai atsiranda omletas, kartais prideda ir kokį kruasaną ar pan. Kaip kur.

Mūsų autobusas iš stoties pajuda 12.30 val., tad stotyje buvome jau prieš valandą. Iš pradžių iš karto ėjome prie autobusų platformų, tačiau tai buvo klaida – ten mus momentaliai apspito daug labai nekokios išvaizdos vietinių dušmanų, siūlančių visur nuvežti ir t.t. Pasijautėme žiauriai nemaloniai, kaip žali viščiukai, naujos aukos atėjusios į liūto gardą.

Niekam nežiūrėjome į akis, niekam nepratarėme nei žodžio ir tiesiog grįžome į centrinę gatvę. Netrukus pamatėme ir įėjimą į laukimo salę (jei tą skylę taip galima pavadinti), kvapas ten nekoks, visur pilna tų pačių dušmanų, kurie iš karto pradeda rėkti įvairių miestų pavadinimus. Nekreipiame į tuos klounus dėmesio ir akimis ieškome CTM kasų – nesunkiai randame. Bilietų dar yra, širdyje tampa lengviau. Laiko dar turime, tad pereiname per gatvę, užsukame į priešais stotį esančią kavinę. Jaukumo ten irgi lygiai nulis, bet tikrai maloniau, nei būti stotyje. Užsisakome metų arbatos ir naršome savo elektroniniuose prietaisuose (kad ir kokia skylė bebūtų, didžiojoje dalyje Maroko kavinių visada yra belaidis internetas).

Likus penkiolikai minučių iki autobuso keliaujame į stotį. Autobusų stotys Maroke turbūt yra pačios šlykščiausios vietos, tačiau pasirinkimo nėra. Pristoja išmaldos prašantys keistuoliai, bet niekam nieko neduodame. Autobusas vėluoja, tačiau atvažiuoja. Pirmas įspūdis – puikus, autobusas naujas, komfortabilus. Deja, nors buvome skaitę, kad CTM ir Supratours firmų autobusais daugiausiai keliauja turistai, tai – nesąmonė. Turistų ten būna, bet absoliuti dauguma – vietinių. Pasiseka, jog gauname vietas pačiame gale šalia vienas kito. Nors nusipirkome du bagažus (5 dirhamai vienas), viską pasiemame į saloną, juk turime tik savo kuprines, o galų gale, kai daiktai šalia, jautiesi ramiau.

Essaouira

Kelionė iki Essaouiros prailgo – truko net šešias valandas, o įdomesnius vaizdus pro langus matėme tik iki Safi, kai autobusas važiavo netoli pakrantes. Vėliau kelias buvo nykus, o pagrindinis vaizdas – šiukšlės, šiukšlės ir dar kartą šiukšlės.

Turbūt nereikia net sakyti, kad džiaugsmo buvo pilnos kelnės, kai pagaliau išlipome ant šventosios Essaouiros žemės. Netoli šio miesto prieš mus sedėjusių vietinių vaikas sugebėjo apsivemti, tad kelionės labai smagia tikrai nepavadinčiau. Beje, CTM stotis Essaouiroje yra tikrai nepatogioje vietoje, o apie stotį byloja tik nedidelis ženklas. Patarčiau ten važiuoti su petit taksi, patiems surasti gali būti nelengva, o ir gabaliukas nuo centro.

Skirtinai nei El Jadidoj, šį kartą nusprendėm pėsčiomis neblūdyti ir iš karto įsėdome į taksi, kuris pažadėjo mus į centrą, prie miesto medinos, nuvežti už visiškai normalią 15 dirhamų kainą. Dešimt minučių ir mes prie medinos įėjimo. Deja, čia visos įdomybės ir prasidėjo…

Prisipažinsiu, visiškai nesuvokiu kodėl ir kaip, bet mes pagalvojome, jog mums į mediną nereikia ir pagrindinis veiksmas vyksta už medinos ribų. Tai buvo mūsų didžioji klaida. Mes nesuvokėme, ką darome ir sugebėjome maždaug dvi valandas blūdyti bala žino kur, už medinos ribų, kol galop atsidūrėme praktiškai toje pačioje vietoje, kur mus paleido taksi. Tik tada atėjo nušvitimas ir suvokėme, jog Essaouiros visas gyvenimo centras ir yra medina. Mums tiesiog reikėjo žengti pro vartus…

Po tokio „fail‘o“ eilinį kartą nebuvo nei jėgų, nei geros nuotaikos, bet dėtis neturėjome kur – reikėjo susirasti viešbutį. Iš pradžių bandėme jų ieškoti pagal mano šešių metų senumo rough guide, bet vėliau pradėjome tiesiog užsukti į kiekvieną vizualiai normalesnį viešbutį ir klausti ar yra laisvų vietų bei kainos.

Laimė nusišypsojo iš kokio šešto karto ir už tai labai dėkingas jaučiausi bičiuliui Vaidui. Pamatės menką iškabą į kažkokį užkampį jis įtikino mus nueiti ir pasižiūrėti, kas ten gero, ir – bingo! Idealioje vietoje, siauroje, tamsioje ir sąlyginai tylioje gatvelėje radome gana jaukią riadą su malonia skarota registratore už 500 dirhamų trims dviem naktim. Jei būtume likę vienai nakčiai, kaina būtų buvusi truputį didesnė.

Viskas su ta riada būtų buvę labai gerai, jei ne vandens problemos, su kuriomis Maroke nesusidurti tiesiog neįmanoma. Protu nesuvokiama, tačiau dušo rankenelės (tie suktukai šaltam ir karštam vandeniui) buvo kažkokios auksinės geležinės ir leidžiant karštą vandenį jos taip įkaisdavo, jog galėjai visą ranką sudeginti. Maža to, nebuvo įmanoma nureguliuoti normalesnės vandens srovės – vanduo būdavo arba šaltas kaip ledas, arba karštas kaip naujosios pupytės.

Vėliau išmokome, jog sukant rankenėles po milimetrą įmanoma vandenį sunormalizuoti, tačiau normalus jis būna tik kokias dvidešimt sekundžių, paskui vėl – ledinis arba žiauriai karštas. Per tas kelias sekundes turi sugebėti nusiprausti. Žodžiu, pavadinkime tai interaktyviu Maroko vandens žaidimu. Tokie bajeriai pasitaikė per kelionę ne vienoje vietoje.

Kalbant apie patį miestą, jis tikrai labai jaukus ir kažkuo traukiantis. Medina nėra klaidi ir didžioji dalis veiksmo vyksta būtent joje. Nuo medinos iki paplūdimio – penkios minutės kelio. Papludimys – tiesiog fantastiškas. Buvo, kas maudėsi, tačiau mes nusprendėme tai palikti Agadyrui.

Visuose miesto reklaminiuose klipukuose figūruoja mėlynos, romantiškos valtelės. Realiai, kai ten atsiduri, romantikos mažai – kadangi šalia žuvies turgus, virš galvų – tūkstančiai žuvėdrų, besitaikančių šauti tiesiai į makaulę. Kvapas, savaime suprantama, irgi ne iš maloniausių. Nors daug kas rekomenduoja Essaouiroje prie uosto išsirinkti žuvį, kurią prie tavo akių iškepa ir vėliau ja mėgautis, aš to nerekomenduočiau. Aprašymuose irgi romantikos gerokai daugiau – realiai tai nemalonus turgus, kuriame jaukumo tikrai nerasi, tik įtemptas derybas dėl kainos ir ne itin jaukią aplinką. Aišku, kiekvienam savaip.

Mes netoli viešbučio pirmą vakarą atradome kavinę, kur jų tradicinė sriuba harira (pupų sriuba, kartais būna su makaronais), ant žarijų keptos sardines ir marokietiška duona, trumpai tariant – kompleksiniai pietūs (nors buvo vakaras) asmeniui tekainavo 40 dirhamų.

Essaouira yra miestas, kuris tiesiog užburia. Čia rasite nemažai jaukių kavinukių siaurose gatvelėse, mėgstantiems vandenį paplūdimys – idealiai tiks, o kainos, kaip ir beveik visame Maroke, tikrai nesikandžioja. „Shoppingo“ mėgėjai irgi nenusivils, nors jie nenusivils visame Maroke – juk tai, vienas didelis turgus.

Kitoje kelionės aprašymo dalyje kviečiu skaityti apie miestą, kuriame tikrojo Maroko paprasčiausiai nėra. Kalbu apie Agadyrą. Taip pat pasidalinsiu, kaip sekėsi Ourzazatėje, Merzougoje ir Marakeše. Kadangi tai bus paskutinė kelionės įspūdžiu dalis, suruošiu praktinę informaciją apie kainas, transportą ir viešbučius, kuriuose gyvenome su jų pavadinimais bei kainomis.

Paulius Jakelis, Futbolo.TV komentatorius/redaktorius

The post 16 dienų Maroke arba tiesiog „Only for You, my friend!“ (II dalis: Kasablanka, El Jadida ir Essaouira) appeared first on Makalius.lt.

Nuo kelionės pabaigos jau prabėgo beveik mėnesis, tačiau pagaliau susiėmiau prisėsti ir pasidalinti su jumis paskutine kelionės po Maroką aprašymo dalimi. Tik pradėjus maigyti klaviatūros mygtukus, tiesiog prieš akis, rodos, atsiranda vaizdai ir užplūsta jausmas, jog visa tai vyko vakar. Taigi, trilogijos pabaigoje pasakosiu apie Agadyrą, dykumą Merzougoje bei Marakešą. Apie Ourzazatę usiminsiu tik simboliškai, nes tai tebuvo tarpinė stotelė.

Autobusu iš Essaouiros į Agadyrą

Iš Essaouiros į Agadyrą per dieną važiuoja vos vienas autobusas, tad bilietą riados darbuotoja mums patarė įsigyti diena anksčiau, ką ir padarėme (65 dh/žmogui). Supratours bilietų kasa – prie pat miesto medinos, tad keblumų jos ieškant nekilo. Iš Essaouiros išjudėjome antrą valandą. Autobusas ir vėl komfortabilus ir naujas bei, kas mus labiausiai nudžiugino, pustuštis, tad nepaisant biliete pažymėtų vietų, įsitaisėme pačiame gale.

Nors pagal grafiką turėjome keliauti tris su puse valandos, tradiciškai punktualumu nepasižymintis marokiečių transportas mus iki Agadyro vežė beveik valanda ilgiau. Kelias neprailgo, pakeliui pamatėme ir garsiąsias argano ožkas, kurios sulipusios į medžius valgė lapus, ir įspūdingus vandenyno vaizdus. Turbūt tai buvo viena gražiausių kelio atkarpų mūsų kelionėje. Kalnai, kalneliai, statūs šlaitai ir vandenynas – tai abejingų nepaliko. Tiesa, nepatarčiau prieš šią kelionę rimčiau valgyti, kadangi dažnas atvejis, jog žmonės vingiuojant kalnais autobuse palieka savo skrandžio turinį (tą mums teko pajausti keliaujant iš El Jadidos, kai priekyje sedėjęs vaikas…).

Smėlis, paplūdimys ir visiškai ne marokietiškas Agadyras

Į Agadyrą atvykome jau sutemus, po šeštos valandos. Autobusų stotis įsikūrusi tolokai nuo paplūdimio ir paties centro, visai prie pat pagrindinio Agadyro turgaus. Dar prieš planuodami kelionę žinojome, jog šiame mieste tiesiog ilsėsimės. Norėjome atitrūkti nuo tikrojo Maroko, pasilepinti saule, paplūdimiu ir geru viešbučiu. Tai buvo vienintelis kelionės sustojimas, kuriame sau leidome gerokai daugiau, nei kituose miestuose. Mums visai patiko, rekomenduojame ir jums, nes ilgai keliaujant po Maroką kartais norisi pabėgti nuo skurdo, neveikiančių dušų ir tadžinų bei tiesiog pasimėgauti kokybišku poilsiu, kokį puikiai pažįsta pvz. keliavę į Egiptą, Tunisą ar Turkiją. Mūsų kelionėje Agadyras buvo kaip savotiška oazė.

Vos išėjus iš autobusų stoties užpuolė minia taksistų, siūlančių savo paslaugas. Įdomumo dėlei paklausėme kainos ir mus įtikinėjo, jog 50 dirhamų yra puiki kaina. Žinoma, tik nusijuokėme ir netrukus gatvėje pasigavome seną taksiuką. Skaitliuką jungti atsisakė, bet buvome nusikalę ir 30 dirhamų mums pasirodė gana normali kaina (būtent tiek nusiderėjome).

Mūsų viešbutis Al Moggar Garden Beach įsikūręs prie pat paplūdimio, taksistui ne tik pasakiau tikslų pavadinimą, bet ir parodžiau, kur jis žemėlapyje. Nepaisant to, po penkiolikos minučių kelionės mumis norėjo atsikratyti panašaus pavadinimo Golden Beach Hotel aikštelėje. Išaiškinau, kad žodžiai garden ir golden skiriasi, vairuotojas pripažino savo klaidą, kažkiek paklaidžiojo, bet po dešimties minučių jau išleido prie tikrojo viešbučio.

Po mūsų praėjusių skylių, trijų žvaigždučių viešbutis su nuosavu paplūdimiu ir baseinu pasirodė lyg rojus žemėje. Deja, ir čia greitai teko nusivilti. Tik apsistojus erdviame, bet sename kambaryje su vaizdu į vandenyną netruko paaiškėti, jog kriauklės vonioje vamzdis yra visiškai nesandarus ir visas vanduo bėgo tiesiai ant žemės. Laimei, viešbučio darbuotojai greitai perkėlė mus į kitą kambarį.

Labai daug pasakoti apie Agadyrą prasmės nėra, to ir nedarysiu. Tris dienas mes tiesiog nieko nedarėme. Agadyre oras lapkričio paskutinėmis dienomis buvo nuostabus, kartais siekė arti 30 laipsnių. Išsimaudėme vandenyne, išbandėme kitas vandens pramogas ir valgėme antimarokietišką maistą. Skirtingai nei kituose miestuose, čia visur laisvai prieinamas alkoholis, daug naktinio pasilinksminimo vietų, kurių, tiesa, neišbandėme.

Dvi istorijos

Papasakosiu tik du įdomesnius nutikimus Agadyre. Pirmasis nutiko prie uosto, kuriame galima pasigrožėti gausybe puikių jachtų (palyginčiau tą vietą su Villamora Algarvėje). Ramiai bevaikštinėjant prie mūsų prisitrynė, kaip jis pats sakė, Krokuvos universiteto studentas, fotografas. Aš jau iš karto žinojau, kas jis toks ir ko norės, tačiau mūsų bičiulis Vaidas nusprendė įsitikinti, ar tai tiesa. Vaikinas pradėjo sekti savo pasakas apie Lenkiją, paskui nepastebimai pradėjo dalintis įvairiais istoriniais dalykais, pasisiūlė aprodyti žuvies turgų. Matėsi, jog tai – fake-gidas. Mes nieko neklausinėjome ir su juo nekalbėjome, keletu frazių persimetė draugas Vaidas, bet tik tiek.

Vietinis atsidūrus turguje pradėjo siūlyti įsigyti žuvies, nuvesti mus skaniai pavalgyti, tačiau mes atsisakėme. Tada, kai nusprendėme grįžti atgal, sekė gražioji istorija, jog: „I am student, I need to eat“. Vaidas davė penkis dirhamus, tačiau mūsų „draugas“ dėl to įsižeidė ir rodė didelį nepasitenkinimą. Prašė ir netgi reikalavo didesnės sumos. Tariau jam, jog daugiau negaus ir nelaikytų mūsų kvailiais, į tai gavau atsakymą: „Yes, you are stupid, you are from eastern block“. Tuo viskas ir baigėsi.

Įsidėmėkite, kad ir kaip žmogus atrodytų, Maroke draugų „iš lempos“ gatvėje, viską žinančių nesutiksite. Jiems reikia jūsų „money“. Būkite nagli, nesileiskite į kalbas ir neatsakykite į jokias frazes. Bet koks atsakymas tampa pretekstu kitam klausimui, o taip nepastebimai galima įsisukti į bendravimo karuselę, kuri baigsis patuštinta kišene.

Antras įvykis nutiko tą pačią dieną po geros valandos. Vaikščiojant paplūdimio centrine gatve įsigijome ledų ir tiesiog kažką juokavome. Staiga prisistatė trys tamsūs, labai skurdžios ir net nesveikos išvaizdos vaikai. Ištiesę ranką pradėjo artėti prie Gabijos. Pamanėme, jog reikia tradiciškai nekreipti dėmesio, ir šie netrukus pasuks savo keliais, bet – ne! Vaikai staiga savo šlykščiomis, purvinomis rankomis, nusprendė paliesti mūsų damos kojas. To jau buvo per daug, teko juos išvaikyti. Nuėję toliau jie dar bandė žaisti katę ir pelę, bet ignoras greitai pasiteisino. Aišku, prieš tai sekė daug „I love you“ ir pikantiškesnių žodžių bei gestų.

Žodžiu, šita popietė nebuvo itin jauki ir apskritai Agadyre bent jau vakare nėra labai jauku vaikščioti. Mažiausiai kas dešimt metrų paplūdimio gatvėje jums bus siūloma hašiša, marihuana, arkliai, kupranugariai ir taip toliau. Net einant dešimties metrų atstumu nuo restoranų darbuotojai prie jūsų pribėgs su meniu rankose ir įkyriai kvies užeiti į vidų. Mūsų patarimas būtų toks – jei norite ne sezono metu išvengti tokio įkyrumo, keliaukite smėliuku, palei vandenį. Ten – visiška ramybė. Niekas nieko nesiūlo.

Tarakonai ir trijų žvaigždučių viešbutis be elektros

Agadyre praleidus tris dienas atsisveikinome su Vaidu, kuris į Lietuvą dėl sau vienam žinomų priežasčių turėjo grįžti anksčiau bei persikelėme į dvigubai pigesnį viešbutį dar dviem naktim. Šį kartą nieko iš anksto nesirezervavome ir nusprendėme tiesiog apsistoti ten, kur labiausiai patiks kainos ir kokybės santykis. Įsikūrėme Mabrouk Hotel.

Viešbutis tikrai atrodo solidžiai, puikus, didelis baseinas, gražus foje, trys žvaigždutės. Kambarys senokas su „šilelio“ televizoriumi, bet viešbutį tam ir keitėme, kad sutaupytume. Deja…

Viena naktis kainavo 280 dirhamų su pusryčiais, kas Agadyre trijų žvaigždučių viešbučiui nėra blogai. Vis tik jau visai greitai pajautėme, kodėl šis viešbutis visur taip prastai įvertintas. Kambaryje teko pamatyti kumščio dydžio tarakonus, vanduo buvo labai drumzlinas, o per dieną kokius penkis kartus bent pusvalandžiui būdavo išjungiama elektra taupumo sumetimais. Pusryčiai irgi juokingi, niekam nepatariame čia apsistoti. Pliusas nebent tikrai geras baseinas.

Per paskutines dvi dienas Agadyras jau spėjo atsibosti. Apart saulės ir vandens ten nuobodu. Vieną dieną iš to nuobodulio netgi kojomis ėjome labai daug kilometrų iki pat autobusų stoties, net nežinodami, kur ji tiksliai yra. Radome. Įsigijome iš anksto CTM bilietus į Ourzazatę, pakeliui nusipirkome kalną šviežių vaisių ir netgi įkalbėjome taksistą grįžtant įjungti skaitliuką. Iki viešbučio nuo autobusų stoties mus nuvežė už 14 dirhamų. Planavome ir aplankyti didįjį turgų, esantį prie autobusų stoties, deja, pirmadienį jis nedirba.

Septynios valandos autobuse ir nutrenktas senukas

Kita mūsų kelionės diena buvo tiesiog tragiškai nuobodi. Atsikėlus ir papusryčiavus jau pirmas sustabdytas taksi sutiko įjungti skaitliuką. Man pasirodė, jog jis kažkoks „patobulintas“, nes šįkart prie stoties parodė 20 dirhamų. Tiek to. Autobusas į Ourzazatę iš stoties turėjo išjudėti 9 val. ryto, tačiau kažkiek vėlavo. Per tą laiką spėjome susipažinti su žiauriai faina pagyvenusia porele iš Olandijos. Draugiški senukai pasirodo yra apkeliavę puse pasaulio, tad laiką prastūmėme bendraudami su jais anglų ir žestų bei juoko kalbomis.

Kelionė iki Ourzazates truko beveik septynias valandas. Be nuotykių apsieiti nepavyko, kažkurioje kelio atkarpoje autobusas kliudė kažkokį šamaną. Sustojus vairuotojai jam suteikė visą reikiamą pagalbą, ilgai derėjosi bei galop sutarė ir dėl nedidelės piniginės kompensacijos. Vos ją gavęs senukas pradėjo šypsotis, o toliau nuėjęs apskritai vos ne iš laimės šoko. Kaip supratome, kai kurie jų specialiai šoka po autobusais ir turistų automobiliais, kad imituotų traumą ir išsireikalautų pinigų. Visaip galvojom, bet nesumąstėm, kaip jiems taip pavyksta.

Pusdienis Ourzazatėje

Apie ketvirtą valandą atvažiavus į Ourzazatę netrukome susirasti pigų viešbutį. Nakvynė kambaryje su karštu dušu ir bendru wc kainavo dviem viso labo 130 dirhamų, kas mus labai tenkino. Visi pigūs viešbučiai randasi praktiškai pačioje Ourzazates širdyje, tereikia išsirinkti. Apsistoję pavaikščiojome po šalia įsikūrusį turgų, pavakarieniavome. Daugiau turistų apart mūsų niekur nesimatė. Ourzazatėje kainos po Agadyro visur buvo graudžiai juokingos, o maistas tikrai ne prastesnis. Mes buvome vieninteliai kavinių klientai, tad jautėme malonų dėmesį ir nuoširdumą. Niekur neapgavo, vakaras buvo šaunus.

Turbūt tikėjotės, jog kalbant apie Ourzazatę pasakosiu apie kino pramonę ir taip toliau, tačiau apie tai galite pasiskaityti kituose aprašymuose. Kadangi atsiliepimai apie kino studiją praktiškai tik neigiami, nusprendėme nešvaistyti laiko ir pinigų bei permiegoję jau kitą rytą tęsėme kelionę į dykumą. Į išsvajotąją Merzougą. Taip, Ourzazates apylinkėse yra ir kitų gražių vietų, bet vienas dalykas, mes keliavome autobusais, kitas dalykas – viso Maroko per dvi savaites neapžiūrėsi. Teko dėliotis prioritetus. Mūsų prioritetas – kopos Merzougoje.

Dar viena diena autobuse

Autobusas iš Ourzazates Merzougos link išjudėjo pirmą valandą. Supratours autobusai stoja tolokai nuo miesto centro, tad iki ten teko nusigauti taksi. Kaina – juokinga. Sumokėjome aštuonis dirhamus dviem už dešimties minučių kelionę (ir tai permokėjome du dirhamus, bet who cares). Bilietą įsigyjome valandą prieš išvažiavimą. Jo kaina – 200 dirhamų žmogui. Kelionės trukmė – net aštuonios valandos, tad belaukdami autobuso per laisvą valandą paklaidžiojome po artimiausias gatveles, netgi užsukome į netoliese esančią vietinių autobusų stotį. Ten pajautėme vėl didelę meilę mums. Įsivaizduokite, du lietuviai užeina į blankiai apšviestą seną autobusų stotį. Tiksliau, jos laukimo salę. Tik įžengus pro duris kokie, neperdedu, trisdešimt žmonių garsiai pradeda rėkti skirtingų miestų pavadinimus. Jausmas toks, ką žinau, keistas. Pavadinkime taip. Nėra nei jauku, nei nejauku. Nei labai juokinga, nei nejuokinga. Zis is Maroko.

Autobusas iki Merzougos važiavo pustuštis. Tradiciškai nervino neaiškumas nei kada sustosim, nei kiek laiko stovėsim. Nors kelionė trunka aštuonias valandas, normaliai autobusas sustojo vos kartą dvidešimčiai minučių. Per tą laiką vieni valgė, kiti meldėsi savo dievams. Mes, savo ruožtu, šlamštėme vietinį šokoladą ir kitas gėrybes.

Įtampa, žvaigždės ir arbata

Merzougą pasiekėme devintą valandą vakaro. Įsidėmėkite, visada užsirezervuokite viešbutį Merzougoje iš anksto, skaitykite atsiliepimus ir jei atvažiuojate viešuoju transportu, būtinai susitarkite dėl jūsų pasitikimo, kitaip bus daug problemų.

Autobusui sustojus išlipome paskutiniai. Jau iš anksto per booking.com buvome užsirezervavę dvi nakvynes Auberge Africa viešbutyje/nakvynės namuose bei sutarę dėl mūsų pasitikimo stotelėje. Turbūt išlipus iš autobuso patyriau tokį didžiausią nerimą per visą kelionę. Esi bala žino kur, aplink iš autobuso išlipusius žmones – krūva susispietusių vietinių, siūlančių viešbučius, keliones su nakvyne dykumoje ir t.t. Matėsi, jog kiti turistai gerokai pasimetę. Mes atsistojome šiek tiek nuošaliau. Žmogaus, kuris mus turėtų pasitikti, niekur nematome. Darosi neramu matant kaip kiti turistai kariauja su pasitikėjimo nekeliančiais tarpininkais. Bet jie pasirinkimo neturi, aplink tamsu, visi viešbučiai dykynėse netoli kopų, o kažką surasti tamsoje savarankiškai būtų ir sunku, ir nejauku ir gal net pavojinga.

Prabėgus kokioms penkioms nerimo minutėms prie mūsų prieina malonus senukas su motoroleriu. Paklausia, ar čia yra Gabyža ir sulaukęs teigiamo atsakymo liepia sekti paskui jį. Dar bandau padėti kitiems pasimetusiems turistams ir siūlau eiti kartu į mūsų užsirezervuotą viešbutį bei nepermokėti už tarpininkavimo paslaugas, ką realiai ir siūlo ta gauja juos užsipuolusių vietinių, bet jie kažkokie pasimetę ir nepasirašo.

Ir taip už kokių šimto metrų mes išeiname už miestelio ribų ir aklinoje tamsoje sekame paskui savo seniuką, kuris savo ūgiu nesiekia net Gabijos pečių. Aplink – visiška tyla, pučia malonus, šiltas vėjelis, o kur eiti mums pašviečia tik senuko motorolerio šviesa, kuri tai sekundei užsidega, tai užgęsta. Akimirkai netgi pamąsčiau, kas būtų, jei šis žmogus pasirodytų esąs koks nors nusikaltėlis ir apie mus Lietuvoje niekas niekada daugiau neišgirs, bet tuo pat metu šis senukas kėlė visišką ir besąlygišką pasitikėjimą juo. 

Taip dešimt gerų minučių žygiuojant dykumos prieigomis išsišnekame, jog mūsų palydovas vardu Moka. Jis kartu su broliu Josefu savo rankomis pastatė visą viešbutuką ir atskirą pastatą – kavinę. Šiuo verslu užsiema jau kokius dešimt metų, tačiau 2006 m. per potvynį moliniai pastatai buvo sulyginti su žeme ir viską teko pradėti iš naujo.

Kai priėjome prie viešbučio, įspūdis tik dar labiau padidėjo. Nei į viešbutį, nei į svečių namus tai visiškai nebuvo panašu. Tiesiog kažkoks molinis kvadratas su durimis. Iš karto mums parodė mūsų kambarį. Visame Auberge Africa buvome pirmąją naktį vienui vieni. Apskritai šis vakaras turbūt buvo vienas įsimintiniausių emocine prasme mano gyvenime. To apsakyti žodžiais tiesiog neįmanoma. Tai reikia patirti.

Kai pasidėjome daiktus Moka mums išvirė gardžios arbatos, o kol ją ruošė davė pavartyti penkis metus pildomą knygą. Joje ranka kiekvienas viešbučio svečias užpildo standartinias eilutes: vardas/pavardė/profesija/iš kur/į kur ir t.t. Užpildėme ir mes, pavyko atrasti ir prieš tai čia buvusių lietuvių.

Išgėrus arbatos ir dar pakalbėjus apie Maroką, futbolą, lyg negyvi krentame į lovą ir keliaujame į sapnų pasaulį. Nekantraukame nubudus pamatyti, kur gi tos kopos.

Kodėl verta vykti į Merzouga

Viešbučiai Merzougoje pasižymi itin storomis sienomis. Žiemą juose nebūna šalta, o vasara – nebūna karšta. Langai – dydžio lyg kalėjime, tačiau taip ir turi būti, nebent vasarą kažkas nori pirties. Atsikėlus ir pažvelgus pro langą įspūdis buvo superinis. Už kelių dešimčių metrų prasideda nesibaigianti smėlio jūra. Kai kurios kopos – nesuvokiamo dydžio. Tai buvo WOW! 

Viešbutis nakčiai dviem tekainavo 100 dirhamų. Dušas ir wc bendri, bet kadangi nieko nebuvo, jautemės kaip ponai. Pusryčiai tradiciškai kainavo 35 dirhamus, bet užtat kokie jie buvo gardūs! Dabar, prabėgus mėnesiui po kelionės net seilė nutįsta pagalvojus apie tuos skanumynus, kuriuos valgydamas terasoje žiūri į stūksančius smėlio kalnus. Pirmąją mūsų dienos Merzougoje dalį praleidome kvailiodami – tiesiog ėjome į dykumą, kaip nevispročiai šokinėjome nuo kopų, maudemės ir ko tik nedarėme. Jau iš ryto susitarėme ir dėl išvykos su kupranugariais, taip vadinamo „desert tour“. Juos organizuoja absoliučiai visi viešbučiai. Optimali kaina žmogui 300 dirhamų, būtent tokią mums ir pasiūlė, tad net nebuvo prasmės derėtis. Į tai įskaičiuota pusantros valandos trukmės kelionė pirmyn su kupranugariu, tokio pat ilgumo kelionė atgal (vėlgi ant to juokingo padaro nugaros), nakvynė palapinėje, vakarienė ir pusryčiai.

Nakvynė dykumoje

Kupranugarius prie mūsų viešbučio atvedė lygiai ketvirtą valandą. Pasiėmėme šiek tiek šiltesnių rūbų ir iškeliavome. Gidas pasitaikė labai jaunas, vos 19 m. Visiškai nekalbantis angliškai, bet mes jau buvome įpratę su visais bendrauti gestų kalbą. Pusantros valandos kelio gal ir kiek per daug, turint omenyje, jog tai nėra pats patogiausias keliavimo būdas, ypatingai, kai kupranugaris leidžiasi nuo kopų žemyn.

Stovyklavietė pasirodė įsikūrusi antros pagal dydį Merzougos kopos papėdėje, ten savotiškas palapinių miestelis. Tik atvykus išgirdome patarimą ropštis ant kurios nors gigantiškos kopos ir mėgautis tuo, kaip leidžiasi saulė. Vaizdas buvo išties gražus. Vėliau vakarieniavome valgydami tadžiną, mūsų gidas bandė kažką pagroti būgnais, vėliau savo jėgas būgnininkavime išmėginome ir mes. Dainavome, juokemės, žodžiu, buvo smagu.

Kiek mažiau smagu buvo po geros valandėlės, kai oras visiškai atšalo. Gabija pradėjo drebėti iš šalčio ir ją menkai gelbėjo kokios penkios palapinėje buvusios antklodės. Laimei, šalčio priepuolis kaip staigiai prasidėjęs, taip staigiai ir baigėsi. Dušo ar wc dykumoje nesitikėkite, mūsų gidas tarė, jog wc yra tiesiog everywhere.

Miegoti kažkaip nesinorėjo, tad dėl šalčio ir neįprastų sąlygų praktiškai neužmigome. Užtat koks fantastiškas buvo dangus! Prieš keliaudami labai pergyvenome, jog jis apsiniaukęs. Vakarop debesys, mūsų džiaugsmui, išsisklaidė ir pamatėme turbūt įspūdingiausią dangų per savo gyvenimus. Žvaigždės tokios didelės ir, rodos, ranka pasiekiamos. Jau vien dėl to verta bent vieną gyvenimo naktį praleisti tokioje vietoje.

Ryte gidas pažadino labai anksti, dar buvo tamsu. Ropštemės į šalia esančią didžiąją kopą, bet ji buvo tokia stati, jog tesugebėjome pasiekti jos vidurį. Nepaisant to, saulėtekis buvo tikrai labai gražus. Vėliau buvo patiekti ne itin skanūs pusryčiai ir pusantros valandos ant atitinkamai Bobo Marlio ir Jimio Hendrixo (tokie kupranugarių vardai) nugarų plaukėme namo.

Beje, kai nulipome nuo savo draugų ir jau ruošemės pėdinti į viešbutį, išgirdome viską pasakančią frazę iš mūsų gido: „I help you, you help me“. Vaikinukas sparčiai ant žemės išdėliojo įvairiausias fosilijas ir siūlė pirkti. Jau iš vakaro buvome nusprendę jam palikti kažkiek arbatpinigių, tad jam tą patį pasakiau, jog neadekvačiai brangių akmenukų mums nereikia, bet už pagalbą 20 dirhamų mes tau ir taip duodam. Pinigus su džiaugsmu priėmė ir pasiūlė iškeisti vakare palapinėje užmatytą mūsų mažą buteliuką degtinės (įsigijome kaip dezinfekacinę priemonę, tačiau keletą gurkšnių naudojome šilumai palaikyti) su priemoka į vieną iš akmenukų. Pasakiau, jog galime keisti be priemonės ir jam puikiai tiko. Tiko ir mums.

Grįžus į viešbutį jėgų nebuvo daug, tad dar kažkiek numigome. Vėliau užsisakėme vištienos tadžiną, nupėdinome į miestą ir leidome sau prisiminti, kas yra internetas.

Kitos dienos vakare sumąsčiau, jog reikia užkopti į netoli viešbučio esančią 300 metrų dydžio kopą. Gabija labai spyriojosi, tačiau galop sutiko. Iš viešbučio pasiėmėme beveik nieko nesveriančias kažkokias lyg iš putoplasto roges.

Mano „netoliese“ esanti kopa pasirodė esanti beveik už valandos kelio. Įveikus šią atkarpą jėgų ir taip nebuvo, o pakėlus galva į viršų apskritai atrodė, jog į ją užkopti nėra įmanoma. Vis tik nusprendėme nepasiduoti ir po žiauriai varginančių 45 minučių jau buvome viršuje. Vaizdas – nuostabus. Pažvelgus į apačią netgi buvo baugu, bet planų nučiuožti rogėmis neatsisakėme. Buvo tikrai labai smagu ir kažkiek baisu, bet misiją įvykdėme ir į viešbutį grįžome aukštai pakeltomis galvomis. Tiesa, sugebėjome beveik pasiklysti, tačiau juk beveik nesiskaito!

Visiškai nuobodus kelias į Marakešą

Merzouga buvo paskutinė smagi mūsų kelionės dalis. Ryte aštuntą valandą išdardėjome su Supratours autobusu į Marakešą. Kelionė truko beveik 13 val. Ypatingai nemalonios buvo paskutinės keturios kelionės valandos, nes autobusas važiavo tokiais skardžiais, tokiais greičiais, kad išties buvo baisu. Keliaujant šiuo maršrutu taip pat patarčiau vengti apsiryjimo, nes priešingu atveju autobuse gali pasklisti nemalonus kvapas…

Paskutinis sustojimas – Marakešas

Mums nelabai patinka didmiesčiai, tad Marakešas mūsų visiškai nesužavėjo. Atvykę vėlai vakare nusprendėme prasieiti kojomis ir iki centrinės Djemaa el-Fnaa aikštės. Neturėjome žemėlapio, gal kažkiek nuklydome, tačiau per mažiau nei valandą tikslą pasiekėme. Žmonių masės Marakeše – kosminės. Surasti aikštę nesunku, ji prie pat garsiosios ir vienos didžiausių Marakešo mečečių.

Marakeše, žinoma, viešbučio iš anksto nebuvome užsirezervavę. Patikėkit manimi, po 13 val. praleistų autobuse ieškotis nakvynės su kuprinėmis ant nugarų nėra itin malonu. Ypatingai, kai tai reikia daryti medinoje, kur gatvės fantastiškai siauros ir klaidžios. Tu turi ne tik surasti kainos ir kokybės santykį gerai atitinkantį viešbutį, bet ir ieškodamas nepasiklysti ir visada prisiminti kelią atgal. Tai nėra itin paprasta.

Mes turėjome mano šešių metų senumo Rough Guide gidą, tačiau žemėlapis ten ne itin aiškus ir kol galop supratome, kur yra biudžetiniai viešbučiai, sugaišome valandą, jei ne daugiau. Paskui apžiūrėjome keletą vietų, kol mums patiko kaina/kokybė. Už 150 dirhamų nakčiai gavome kambarį su atskiru wc ir dušu. Tiesa, prieš mums įsikuriant pusvalandį buvo tvarkoma, kad atsirastų karštas vanduo bei ieškoma lemputės, kadangi ji buvo perdegusi.

Čia ir vėl buvome vieninteliai viešbučio gyventojai. Šioje vietoje praleidome dvi naktis. Juokinga, tačiau kiekvieną kartą mums kur nors išeinant ir paliekant raktą registratūros kambarėlyje ten būdavo ne mažiau nei penki žmonės ir kiekvieną kartą jie šlamždavo įvairias bulkas. Tiesiog nepasotinami.

Marakeše praleidome vieną vakarą ir vieną visą dieną. Tai buvo vieta, kur mes pirkome lauktumes, derėjomės ir nesileidome išduriami. Mums šiame chaose patiko du dalykai – už keturis dirhamus prie tavo akių išspaudžiamos šviežios sultys bei maisto stalai, kurie ten atsiranda vakarais. Tai buvo įdomi, savotiška ir juokinga patirtis. Šiaip šiame mieste savęs praleidžiančio ilgesnį laiko tarpą neįsivaizduoju, tačiau galbūt tai dėl to, jog iš esmės didelis chaosas ir kosminės žmonių masės man ne prie širdies. Čia kiekvienam savo.

Berašydamas prisiminiau vieną nemalonų nutikimą Marakeše. Prie centrinės aikštės esančiame kažkokiame mini-skvere iš bankomato pabandžiau nusiimti tam tikrą pinigų sumą. Deja, pinigų bankomatas taip ir nedavė, o kortelę atidavė tik po gerų penkių minučių, kai jau buvau bepradedąs panikuoti. Jei ne kitas bankomatas, kuris suveikė, nežinau, kaip būtume grįžę namo. Apmaudu, bet grįžus į Lietuvą tie pinigai iš sąskaitos buvo nuskaičiuoti ir jų susigrąžinti nepavyko. Mano patarimas toks – prieš išsiimdami pinigus iš bankomatų įsitikinkite, jog tie bankomatai populiarūs ir kitiems žmonėms tikrai išduoda pinigus. Kituose miestuose su tuo problemų nebuvo.

Į oro uostą taksi mus sutiko nuvežti už paskutinius 50 dirhamų, nors bandė įtikinti, jog tarifas fiksuotas ir siekia 70 dirhamų. Taip mūsų kelionė ir baigėsi. Nuovargio – daug, bet įspūdžių ir prisiminimų – dar daugiau. Marokas vertas, kad jį aplankytumėt. Neklausykite kitų nuomonių, apsilankykite patys ir susiformuokite savąją.

Paulius Jakelis, Futbolo.TV komentatorius/redaktorius

The post 16 dienų Maroke arba tiesiog „Only for You, my friend!“ III dalis: Agadyras, dykuma Merzougoje ir Marakešas appeared first on Makalius.lt.

16 dienų Maroke – nuovargio daug, bet įspūdžių ir prisiminimų – dar daugiau. Marokas vertas, kad jį aplankytumėt. Neklausykite kitų nuomonių, apsilankykite patys ir susiformuokite savąją. O žemiau naudinga informacija visiems, besiruošiantiems patirti vieną geriausių gyvenimo nuotykių.

Praktinė informacija

Visada derėkitės, kitaip tikrai būsite apgauti.

Prieš lipdami į taksi bandykite susitarti dėl skaitliuko. Jei visi taksistai atsisakys tai padaryti, stengitės nusiderėti iki maksimaliai mažos kainos. Mums skaitliuko nei karto neįjungė tik Kasablankoje.

Saugokite savo daiktus, nes ten, kur didelės masės, ypatingai daug kišenvagių. Pagalbos neprisišauksite.

Didžioji dalis biužetinių viešbučių visuose miestuose būna vos ne toje pačioje vietoje. Klauskite dėl kainos, tada eikite apžiūrėti kambarius ir tik vėliau apsispręskite. Jei wc ir dušas kambaryje, kaina visada bus didesnė. Ne sezono metu kainos visuose miestuose gerokai mažesnės ir dar galima pasiderėti.

Prieš kelionę pasirūpinkite kelionės gidu. Turbūt idealiausias variantas – naujasis rough guide. Tai jums sutaupys daugybę planavimo rūpesčių. Yra tekstinis, yra e-book variantas.

Nebijokite naudotis viešuoju transportu – traukiniais ir CTM bei Supratours firmų autobusais. Kainos visur skaičiuojamos už kilometrus, tad nesistebėkite, jei viena kelionė per kalnus trukusi aštuonias valandas bus dvigubai pigesnė nei tokios pačios trukmės kelionė lygumomis. Bilietų kainos pigesnės nei Lietuvoje, tiek traukiniai, tiek autobusai nauji ir modernūs. Jei kelionės metu prispirs reikalas, autobusui sustojus tiesiog informuokit vairuotoją ir jis jūsų palauks, kol susirasite kavinę ar dar ką nors.

Dėl kainų kavinėse Maroke derėtis nepriimtina. Tiesiog iš anksto išsiaiškinkite, kiek viskas kainuos, galite pasitikslinti. Nors prieš kelionę skaitėme, jog jei atneša duoną, už ją būtinai turėsite sumokėti, per visas 16 dienų ant stalo padėta duona ir alyvuogės su kažkokiu padažu mums niekada nieko nekainavo. Kelis kartus netgi buvome pavaišinti nemokamomis sriubomis.

Jei atvykstate į Fesą, rekomenduojame iš anksto pirmai nakčiai užsirezervuoti viešbutį ir susitarti dėl pasitikimo oro uoste. Prarasite ne daugiau nei 50 dirhamų, bet po varginančios kelionės jums tikrai nesinorės kelias valandas ieškoti medinoje nepažymėto viešbučio.

Jei keliausite į dykumą ir ten atvyksite tamsiu paros metu viešuoju transportu, būtinai iš anksto sutarkite dėl pasitikimo stotyje ir užsirezervuokite viešbutį. Dažniausiai pasitikimas nieko nekainuoja. Visi viešbučiai organizuoja keliones į dykumą su nakvynėmis. Tokios kelionės minimali kaina yra 250 dirhamų, tačiau praktiškai visur teks sumokėti 300. Jei prašys daugiau, nesutikite. Nusileis (čia nekalbu apie išvykas keturračiais ir t.t.).

Dykumoje romantikos dienos metu yra gerokai mažiau, nei daugelis įsivaizduoja. Aplink zuja motociklininkai ir krūva keturračių. Tai gali erzinti. Iš kitos pusės, jei esate tokio sporto mėgėjas, tai gali tapti smagiausiu jūsų kelionės įvykiu.

Arbata kavinėse dažniausiai kainuoja 10 dirhamų žmogui. Prastesnėse užeigose kaina gali būti penki ar šeši dirhamai. Agadyre yra kavinių, kur po šeštos valandos maistas ir gėrimai pabrangsta dvigubai. Venkite tokių vietų, tai spąstai turistams. Vietiniai moka tą patį.

Alkoholį įsigykite duty-free dar prieš atvykstant į Maroką. Šioje šalyje galimybės įsigyti velnio lašų labai ribotos. Išimtis – Agadyras.

Dėl visa ko pasiimkite vaistų, ypatingai dažnai žmonės turi problemų su virškinimu. Degtinė pravers kaip dezinfekcinė priemonė. Pravers ir servetėlės. Su higiena ten situacija tragiška. Kai gamina maistą, geriau nežiūrėkite, kaip tai daroma. Rankų ten niekas neplauna (nekalbu apie prabangius restoranus).

Anglų kalba susišnekėti šansų nedaug. Jei mokate prancūziškai, galėsite jaustis kaip namie. Labai populiari ir ispanų kalba.

Jei gatvėje kažkas kalbina, klausia, iš kur esate ir t.t., nekreipkite dėmesio, nieko neatsakykite, nesustokite ir net nepažiūrėkite į jų pusę, nebent norite susirasti draugų.

Jei žmonės prie jūsų prisigretina ir staiga pradeda vaidinti draugus bei nepastebimai ima teikti gido paslaugas, žinokite, jog už tai teks susimokėti. Kuo ilgiau draugystė truks, tuo didesnę sumą turėsite pakloti.

Kainos visur labai skiriasi, priklausomai nuo miesto, priklausomai nuo vietos ir t.t. Prieš kažką pirkdami, aplankykite kokias penkias vietas, taip pat ir fiksuotų kainų parduotuves, kad susidarytumėte vaizdą. Kitaip labai gali būti, kad už auskariukus, kurie kainuoja 5 dirhamus sumokėsite šimtą ir jums tai atrodys pigu.

Keletas kainų pavyzdžių

Kilogramo mandarinų kaina svyruoja nuo 2,5 – 4 dirhamų

Kilogramas bananų kainuos apie 6 – 8 dirhamus

Indelis braškių turėtų kainuoti 4 – 6 dirhamus

 Normali vandens 1,5 L kaina kioske bus 6 dirhamai

Tadžinų kaina ne prabangiausiuose restoranuose svyruos nuo 30 – 60 dirhamų

Pusryčių kaina priklausomai nuo komplektacijos sieks 20 – 35 dirhamus

Pirkome įvairius auskarus ir už juos mokėjome po 5 – 10 dirhamų

Įsigijome neblogos kokybės nedidelį kaljaną, sumokėjome 150 dirhamų po laaabai ilgų derybų

Skarelių normali kaina bus nuo 10 iki 40 dirhamų. Priklauso nuo dydžio ir t.t.

Gerai paieškoję įvairių magnetukų rasite ir už 5 dirhamus

Kaljano rūkymas Kasablankoje kainavo 50, Agadyre 70, Marakeše matėme, bet nebandėme už 100 dirhamų.

Viešbučiai (turėkite omenyje, jog tokios kainos buvo lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje, ne sezono metu)

Fese nakvojome Bab Al Madina viešbutyje, kur kainos ir kokybės santykis buvo puikus, pusryčiai – gardūs. Žmogui kaina buvo dešimt eurų (trims – 330 dirhamų)

Kasablankoje visi biudžetiniai viešbučiai įsikūrę Maarche Central, ten jų apstu. Tiesiog išsirinkite sau idealų variantą. Už nakvynę trims triviečiame kambaryje be pusryčių ir su bendru dušu bei wc sumokėjome 200 dirhamų.

El Jadidoje irgi nemažai biudžetinių viešbučių. Už nakvynę trims be pusryčių ir su bendru vonios kambariu bei wc sumokėjome viso 150 dh. Deja, tikslaus pavadinimo nerandu, tačiau tai vienintelis biudžetinis viešbutis su vaizdu į vandenyną. Prieš tai apėjome dar keturis viešbučius ir kainos svyravo nuo 200 iki 350 dirhamų trims.

Essaouiroje praktiškai visi viešbučiai įsikūrę Medinoje. Tiesiog išsirinkite sau idealiausią. Yra ir nemažai prabangių variantų. Mes už neblogą riadą sumokėjome 500 dirhamų už dvi naktis trims. Jei būtume ėmę vienai nakčiai, kaina būtų buvusi 300 dirhamų, dabar gavosi 250. Čia kambaryje buvo tiek dušas, tiek wc.

Agadyre gyvenome viešbutyje All Moggar garden beach. Tai neblogas trijų žvaigždučių viešbutis su privačiu paplūdimiu ir baseinu, teniso kortais. Patys kambariai senoviški ir viešbučiui reikėtų remonto, bet kainos/kokybės santykis buvo sąlyginai neblogas. Žmogui nakvynė su half/boardu (pusryčiai/vakarienė) švediškas stalas be gėrimų buvo 60 eur. Dėmesio: tai ne biudžetinis variantas ir tai buvo vienintelė vieta, kur pernelyg netaupėme.

Agadyre paskutines dvi naktis dar praleidome trijų žvaigždučių viešbutyje Mabrouk. Dvivietis kambarys parai kainavo 280 dirhamų. Absoliučiai nerekomenduojame šio viešbučio ne tik dėl gigantiškų tarakonų, per dieną nuolat išjungiamos elektros, bet ir šaltoko vandens bei prastų pusryčių. Yra geresnių variantų.

Ourzazatėje visu biudžetiniai viešbučiai – centre (bent jau didžioji dalis jų). Kainos nedidelės, mes už nakvynę prie pat centrinio turgelio sumokėjome 130 dirhamų kambaryje su dušu, bet su bendru wc. Išsirinkite sau geriausią variantą.

Nepamirškite, kad biudžetiniuose viešbučiuose komforto tiesiog negalite tikėtis. Kokia kaina, tokia ir kokybė, bet jei reikia tik permiegoti, tai geri variantai.

Merzougoje tris naktis praleidome jaukiame brolių Mokos ir Jozefo valdomame viešbutyje Auberge Africa. Čia naktis dviviečiame kambaryje kainavo vos 100 dirhamų. Pasitikimas stotyje nieko nekainavo. Už arbatą irgi nieko neteko mokėti. Abu broliai itin malonūs ir nuoširdūs. Pusryčiai kainuoja 35 dirhamus. Merzougoje patartume valgyti viešbučiuose, tai geriausias variantas, nes miestelyje normalesnių kavinių net nelabai ir yra. Tai net ne miestelis, o viena gatvė. Nuo viešbučių iki miesto būna geras gabaliukas kojom. Jei taupote pinigus ir jums nereikia didelio komforto, nuoširdžiai patariame šį Auberge Africa viešbutuką. Pažadame, nenusivilsite. Nuoširdumas, pagalba, skani arbata, įdomūs pokalbiai ir ekskursija į dykumą už labai normalią kainą – tai ką gausite šioje vietoje (ir ne, mums už reklamą niekas nieko nepažadėjo, bet sakė, jei kažkas pas juos atvyks ir pasakys, jog nuo Pauliaus ir Gabijos, bus pasirūpinta maksimaliai gerai).

Marakeše daug biudžetinių viešbučių yra viename El Fnaa aikštės kampe. Kad lengviau įsivaizduotumėte, pasakysiu, jog tas kampas yra prie CTM viešbučio. Tikrai rasite sau tinkamą variantą, kainos visiškai nesikandžioja. Patartume ieškotis kokioje nors siauresnėje gatvelėje, kad būtų mažiau triukšmo. Deja, atrasti mūsų riados internete nepavyko. Mokėjome 150 dirhamų už naktį su wc ir dušu kambaryje.

Paulius Jakelis, Futbolo.TV redaktorius/komentatorius.

The post 16 dienų Maroke arba tiesiog „Only for You, my friend!“ Praktinė informacija appeared first on Makalius.lt.

“Taigi mūsų ilgai laukta kelionė prasideda. Vilniuje šiuo metu gili žiema, sausio mėnuo, apie -20 laispnių“, – savo įspūdžius pradeda Makalius.lt skaitytoja ir keliautoja Kamilija T.

8:30 mes jau oro uoste, laukiam lėktuvo. Skrydis Vilnius – Duseldorfas, Duseldorfas – Marakešas. 10 valandų – tiek truko nuvykti į šį egzotinį kraštą.

Atvykus į Marakešą oro uoste teko pildyti viza lapelius (3 minučių darbas).

Pinigus geriausia keistis oro uoste, patikimiausia. Vos išėjus pro oro uosto duris nudžiugina nuostabus oras, šiluma ir saulė – jokio sniego. Patiriam kultūrinį šoką. Nors tiek skaityta, domėtasi ir tikėtasi vistiek nuostaba didžiulė. Prieš tai susipažinę su lietuviais nutarėm važiuoti keturiese vienu taksi.

Pirmosios derybos įvyko nekaip, iki medinos (tai jų senamiestis) buvo pasiūlyta kaina 200 dh (~66 Lt). Nuėjom prie kito taksisto. Pasirodo kitas negali tavęs vežti (nemandagu) kol prieš tave esantis neišvažiuos. Sustojom ir pradėjom mąstyti. Tuo tarpu pirmųjų taksi vairuotojai susikivirčijo, kol jie sprendė savo reikalus prie mūsų priėjo malonus taksistas ir pasiūlė pavežti, pasiūlėm už 150 dh (~50 Lt 4 žmonėm) – sutiko. Brangiai sumokėjom, bet norėjom greičiau i viešbutį. Tiesa, puikiai šnekančių angliškai gatvėje retai, kada sutiksi, bent mum taip pasitaikė. Visi be išimties kalba prancūziškai, suprantama. Mūsų viešbutis buvo senojoj medinoj. Mus paleido prie arkos, kuri ir buvo įėjimas į senąją medina, kadangi į vidų automobiliams negalima važiuoti. Išsigandom, o gal labiau nustebom, nes vaizdas buvo švelniai tariant baisus. Asilai, kupranugariai, katės, šunys, išmatos, turgus, čia pat maistas, vaikai laipiojantys ant sienų…

Išlipusios iš taksi, pagriebėm savo daiktus ir nelabai supratusios kur toliau eiti, nuėjome pro arką ieškoti savo riado. Iškart prisistatė “malonus” gidas parodyti kelią. Pradžioj nenorėjom, bet po to džiaugėmės, kadangi pačios nebūtume jo radusios, nors mūsų riadas buvo visai arti. Medina labai klaidi, net ir su krūva žemėlapių kelią rasti sudėtinga. Davėm jam 3 dh (maždaug litas – jam pasirodė per maža, bet jiems visada per mažai, kad ir kiek beduotum).

Apsistojom riade Dar tuscia vienai nakčiai, nes į Marakešą atvykom gana vėlai. Mus pasitiko labai maloni šeimininkė. Viską pasakė, parodė, kadangi kitą dieną turėjome išvažiuoti labai anksti. Dėl pusryčių neverta pergyveti, nes šeimininkė pati pasakė, kad paruoš pusryčius išsinešti. Įsikūrėm jaukiam kambariuky, vienas minusas, kad dušinė buvo užsikimšusi ir vanduo nenubėgo, bet menkniekis. Nuostabi aplinka, ant stogo yra vieta vakaroti, ką mes ir padarėm. Įsikūrusios kambary nuėjom ieškoti laimės, kur pavalgyti. Ne itin jauku dviem merginom vakare vaikščioti po miestą, bet šeiminininkė mus nuramino ir informavo, kad vakare yra saugiausia, nes Marakešas – turistinis miestas. Turėjom du variantus: likti kambary ir mirti iš bado arba sukaupti visa drąsą ir leistis į maisto paiešką – pasirinkome antrą variant. Moterims dėmesys čia, kas be ko, garantuotas. Visi be išimties vyrai sveikinosi ir šypsojosi. Kaip vėliau buvom išmokintos, jiems tuo pačiu atsakyti nereikia, nebent, žinoma, pati nori, tada turėsi draugų, palydovų ar kaip bepavadintum, daugiau nei gali įsivaizduoti. Įžengusios į viešumą, pasijutom lyg įmestos į zoologijos sodą ar muziejų kaip vertingiausi eksponatai. Na, bet prie visko priprantama ir ilgiau pasivaikščiojus supratom, kad visai čia nėra taip ir baisu. Tereikia priprasti prie vairavimo ypatumų (atrodo, kad kelių eismo taisyklės niekam negalioja arba jie jų visai neturi) na ir perėjos brūkšniukai nieko nereiškia. Vaikščiojant gatvėmis radom kur pavalgyti – mieloje itališkoje kavinukėje. Jų virtuvė puiki, tiesa sakant, neteko čia ragauti konors neskanaus. Pirmoji diena baigėsi sėkmingai.

Antra diena prasidėjo beveik sėkmingai. Vos pabudus 6 ryto buvo keista, kadangi atsibundi tamsoje ir girdi balsus. Tada suvoki, kad šio miesto gyventojai meldžiasi! Kol jie meldėsi mes susiruošem keliauti į autobosų Supertours stotį. Norėjome vykti į Mirleft miestelį (šis miestas buvo mūsų tikslas). Išeinant gavom savo pusryčius ir patarimą, kad geriau važiuoti su taksi iki stoties, nes rytais gatvėse tuščia ir nesaugu. Mes nusprendėm eiti. Išėjom į gatves ir neapsakomas jausmas apėmė – tokia ramybė, grynas šiltas oras nors visiškai tamsu. Bet pasitaikė draugiškas taksistas ir sutarem už 40 dh (~13 litų nuvežąs mus iki stoties). Žinoma, derėtis reikia ir visada, bet to išmokom tik vėliau. Atvykus į stotį turėjom laiko todėl nuėjom į vietinę kavinukę ir pradėjom ragauti pagaminto maisto. Nelabai žinau ką tiksliai valgėm, bet vienas dalykas buvo atpažintas – mandarinai. Nusprendėm paragauti ir mėtinės jų išgirtos arbatos. Tikrai verta! Pamilome šią arbatą – nė dienos neapsėjom be jos.

Tik nuo 8 ryto pradeda dirbti bilietų kasos, tad supratom, kad veltui kėlėmės taip anksti. Mums nosys buvo nušluostytos – ar dėl to, kad buvo sekmadienis, ar čia dėl savo populiarumo Soupratours neturėjo bilietų autobusui į Tiznitą (iš Tiznito mes turėjome važiuoti iki Mirlefto, nes tiesiogiai iš Marakešo ten nukyti nėra kaip) iš ryto, tik po pietų. Teko 7 h mums planuotis veiklos Marakeše…

Na ką, išėjom su savo mylimais draugais lagaminais pasivaikščioti. Pamatėm gražią palmių alėją, kuri vedė link kalnų. Nutarėm ja žygiuoti. Buvo puse 9 ryto, miestas tik budo. Beveik niekas nedirbo, tik kelios kavinukės, kurias matėm aplink. Galvojom ilgam laiką prastumsim eidamos alėja, bet deja alėjai prasieiti užtenka, jei palengva eini, pusvalandžio. Bet atradome gražių ir įdomių dalykų, pavyzdžiui, optika vidury nežinia kur. Grižome į pradinį tašką – stotį. Sėdome prie fontanų, kur makdonaldo wifi mums padėjo išgyventi dar kažkiek laiko ir pabendrauti su namiškiais. Siūlau nesėdėti, jei kartais likimas pasisuktų mūsų linkme, kadangi vėliau nuėjome pasivaikščioti ir ten tikrai daug įspūdingų bei gražių dalykų yra. Bet lagaminai labai vargina ir daug su jais neprivaikščiosi.

Norėjome važiuoti su turistiniu autobusu, bet pagailėjome 40 Dh (~13 litų). Nuėjome į parkelį kažkokioje žymioje vietoje, bet nežinodamos, kas per vieta, tiesiog mėgavomės oru ir augalų žydėjimu. Beje, pripraskite prie kačių, nes čia kačių karalystė – vaikšto bet kur, miega bet kur. Visada kavinėje rasite ant kėdės arba prie stalo miegančią bent vieną. Priprantama. Grižome į stotį ir nuėjome į kavinukę, daugumoj yra wifi, tuo ir pasinaudojome begerdamos mėtinę arbatą, kurios negalėjom atsiskanauti. Ilgai galvodamos, kur pavalgyti, nuėjom į kavinę esančią stotyje, antrame aukšte. Patariu visiems ten nueiti, tikrai patrauklios kainos ir skanu.

Buvo 24 laipsniai karščio. Stoty sumaistis. Pirkdami bilietą autobusui būtinai nepamirškit nusipirkti dar ir bagažui, nes kitu atveju teks palikti bagažą stoty. Taigi atžingsniavome į Soupratours autobusų stotį ir pradėjome savo autobuso paiešką… Pasibaisėjom, kokia sumaištis ir netikslumas, bet manau, tuom ir žavi, nes ta sumaištis, kas bebūtų keista, virsta į sureguliuotą tvarką ir visada pasireiškia punktualumu. Būtinai klausinėkite ar važiuoja ten, kur reikia, kadangi miestų užrašai ant autobusų lentelių visai kitokie nei parašyta ant bilieto. Sėkmės!

Įsėdome į autobusą ir patraukėme į Tiznitą – 5 valandų kelionę. Vos už 20 min sustojome degalinėje pusvalandžiui. Nelabai supratome, pasirodo pas juos tada įvyksta sustojimas, jei nori pavalgyti ar kitų reikalų turi (nelabai žinau kaip galima užsimanyti valgyti ar į tualetą, kai tu prieš 20 min tik išvykai). Tada ir supratome, kodėl važiuoji 5 h, kai ištiesų važiuoti 3 h. Pats vairavimas tikrai saugus. Todėl jie ir sutaria visi keliuose, ko trūksta mums.

Nežinojome, kur važiuojame ir kas mūsų laukia, bet baisu nebuvo. Kelionė mums paįvairino žmonės sėdėję šalia. Panelės sumąstė, kad reikia savo marokietišką dainą užleisti ir klausyti ją vėl ir vėl iš naujo visu garsu per visa autobusą. Galiausiai neiškentęs kaimynas iš už mūsų paleido savo muziką, o plius dar vairuotojo leidžiama.

Tiznite mus išleido apie 20 val. Paleido mus dvi kažkur kažkokioje gatvėje ir paliko stovėti. Nelabai supratome, kur esame, žinojome tik vieną, kad mums reikia nuvykti į Mirleftą. Pradėjome ieškoti taksi. Nustebome, kad nė vienas taksi nesustojo. Ėjome pačios ieškoti. Radome vairuotoją, kuris pasakė už 200 Dh (~66 litai) nuveš, kadangi buvome prisiskaičiusios, kad reikia mušt kainą, ėmėm derėtis – nepavyko. Nuėjome į viešbutį paklausėme kaip mums atsidurti Mirlefte (jei reikia kokios nors informacijos patariu eiti klausti į viešbutį, ten ir anglų puikiai šneka bei supranta ir pinigų už informacija nereikalauja). Pasakė, kad kainuotų su taksi 400 Dh (~ 133 litai) arba pernakvoti viešbuty ir važiuoti ryte su autobusu. Suvokėme, kad už 200 Dh mus pasiryžęs nuvežti žmogus tikrai neužsikėlė kainos, plius buvo jau vėlu ir reikėjo spėti nuvykti iki 21 val.

Susiradome tą patį taksistą ir su tikruoju marakietišku taksi važiavome į mūsų tikslą (nuo Tiznito iki Mirlefto apie 45 km). Nei kur, nei ką nieko nebežinojome, nes mes non france, o jis – no english (bet tikėjomės, kad jis suprato kur mus vežti, nes perklausėm bent 5 kartus). Kažkur per kažkokius kalnus, vingiuotus kelius, su marokietiška muzika garsiai ir tamsiu keliu riedėjome.

Prie pat Mirlefto jau pamatėme bangas ir iškart atsirado šypsenos veiduose, nes supratome, kad esame kažkur, kur yra bent jau vandenynas (prieš tai Apartamentų šeimininkas buvo parašęs laiškutį, kad lauks Mirlefto degalinėj ir reikės teirautis Brahimo. Sunku rasti nebus, nes ji tokia tame miestely vienintelė).

Tada taksistas sako hotel name sakau no no gas station sako hotel name sakome gasen statione sako hotel name sakome fuel car gasen. Jis vistiek nieko nesuprato, bet laimėj pačios tą degalinę pamatėm.

O pražiopsoti, ypač naktį, labai lengva, nes ji toli gražu į mum įprastas nebuvo panaši. Vos išlipus iš taksi prisistatė kruvelė vyrukų ir visi siūlę apartamentus – pasimetėm. Visiškas chaosas, vieni per kitus rėkia, siūlo, neleidžia nė žodžio pratarti. Sakom who is brahim ir padarėme didelę klaidą pasakę vardą, kadangi visi ten esantys prisistatė kaip Brahim. Galiausiai vienas iš jų pradėjo sakyti mūsų informaciją, kuria pateikėme užsisakinėjant apartamentus ir patikslino, kad tikrai jis yra tas, kurio mes ieškom.

O pabaigoje dar ir prisiminė mūsų vardus – tikrai pataikėm čia – pagalvojom. Pagaliau atvykusios į vietą sekėme iš paskos. Iėjome į vidų ir nelabai suvokėme, kas čia per vieta, kadangi buvo didelė erdvi svetainė sujungta su virtuve, kurioje buvo viskas: orkaitė, kokteilinė, kavos aparatas, blynų ir sumuštinių keptuvė ir visa kita reikalinga įranga, du kambariai, vonia didžiulė, kiemas/terasa – visa tai mūsų. Negalėjome patikėti. Tikėjomės kažko mažesnio ir kuklesnio.

Tada greit pasidėjome daiktus ir pasakėm, kad tikrąja to žodžio prasme, mirštam iš bado. Jis mus nuvedė vakarieniauti į restoranėlį (restaurant Ayour), labai mažą ir labai jaukų. Padavėjas, kuris ten dirba vienas, tikriausiai pats maloniausias sutiktas per visą gyvenimą. Maistas nuostabus. Kol laukiama maisto atneša alyvuogių ir savo duonos, kuri beprotiškai skani. Jei viską suvalgai, o maisto dar nėra – atneša dar. Negalėjom patikėti, kad tiek atkentėjusios varginančioje kelionėje mes atvykome į vieną iš pasaulio rojų.

Bendrai pasakojant apie miestelį Mirleft: sužinojome, kad duoną apsimoka pirkti tik jų – tokia apskrita, dažniausiai būna lauke prie parduotuvių pastatytose vitrinose, kuri kainuoja 2 Dh (~0,60 ct), vaisiai ir daržovės pigūs. Turguje viską dedi bendrai į tokį, kaip čia pavadinti, indą ir sumoki už svorį. Iš parduotuvės maisto pirkti neapsimoka, nes atvežtiniai produktai palyginti brangūs (kvadratinė duona kainavo 7 Lt). Būtinai paragaukite jų salotų marocaine, tajine, couscous, jų rūgpienio, msaman ir chfanj. Taip pat jų kiaušinių, kurie yra kitokio skonio, namų gamybos sviesto. Patariu, jei yra laisvų vietų apsistoti pas Brahim, vadinasi Mirleft apartaments (yra booking.com) – tikrai nenusivilsite. Visame name, kuriame yra taip pat ir gultai ant stogo, yra 4 apartamentai. Kiekvieną svečią vedasi pas save namo papietauti su jo šeima. Idomi patirtis, tikrai daug ką sužinote ir paragaujate. Taip pat siūlau aplankyti Lagzirą (įspūdingo grožio paplūdymiai), nepatingėkite pasivaikščioti pakrante, mums teko net išsimaudyti su rūbais, kadangi buvo didelės bangos. Taip pat pakeliui užsukti ir į Sidi Ifnį, kuris yra iš dviejų miestų. Ten ir paragavome lauke keptų msaman ir chfanj! Valgykite tik karštus, kaip mums Brahim pasakė, kuo karščiau, tuo geriau. Maudytis laisvai galima sausį ir gruodį, tačiau gruodį ir sausį yra didžiausia tikimybė lietaus ir būna apie 20 laipsnių – čia vidutinė tokia temperatūra. Bet nuo vasario karšta ir jokio lietaus.

Atgal kelionė buvo ne tokia sudėtinga. Iš Mirlefto važiuoja autobusas jų vietinis, kuris veža į Tiznitą. Kadangi mus paleido vidury nežinia kur, reikėjo nusigauti iki vietos, nuo kur važiuoja autobusai iki Marakešo. Šiaip galima pėsčiom nueiti iki ten arba pasiimti petit taksį, ką mes ir padarėme (jie kainos nesakė, bet mus informavo, kad duoti ne daugiau 7 dh). Šį kartą mes važiavome ne su Supratours autobusu, o su jų vietiniu – CTM. Kaip visada, istorija ta pati. Vos išvažiavom, 20 minučių praėjo, ir mes jau stojom pailsėti.

Oras tą dieną maišėsi su žeme. Priminė mūsų vasaros orus. Tai pila kaip iš kibiro su ledukais, tai saulė šviečia – karšta. Galų gale atvykome į Marakešą, vėl šurmulys, taksi taksi… Paprašėm, kad nuvežtų iki viešbučio, kadangi vėl apsistojome tame, kur pirmą dieną, tai žinojome,kur jis randasi todėl paaiškinom, kur mus paleisti, bet ir čia mus nustebino. Nuvežė mus į senąją Mediną ir paleido vidury nežinia kur. Kaip visada prisistatė vaikinukas palydėti mus iki riado. Vedė mus gatvelėmis, net nežinojome kur esame, galiausiai mūsų palydą sudarė 4 vaikinukai ir visi, kiek supratom, pešėsi su pagrindiniu, kad jis pasidalintų su jais pinigais. Jausmas buvo neapsakomas, buvom praradusios viltį, kad mes dar pamatysime išėjimą iš šio labirinto, nes ir pats palydovas ne kartą buvo pasukęs ne į tą pusę. Tikslą pasiekėm, nors lijo, bet bent nereikėjo tempti tų lagaminų. Nusprendėm duoti 15 Dh (apie 5 litus), bet čia vaikinas parodė didelį nepasitenkinimą, nes pono vedlio atžvilgiu mes jam turėjom duoti 100 Dh (apie 35 litus). Kaip ir minėjau jiems niekad negana. Deja, nieko jis neišpešė iš mūsų ir teko jam džiaugtis 15 Dh.

Pagaliau patekome į saugią ir ramią erdvę – savo riadą. Mus pasitiko pažįstamas veidas, buvo begalo malonu. Nuvedė į kambarį, šį kartą apgyvendino ne tame pačiame, o geresniame. Mūsų vakaro tikslas buvo susirasti parduotuvę – nelabai sekėsi. Pas juos nėra tokių pastatų su pavadinimu prekybos centras ir panašiai, bent pakeliui tokio nesutikom. Tiesa, vieną matėm. Užėjom ir apėjom jį per 10 min. Čia sutiksit tik mažas vietines parduotuvėles. Bet galiausiai radome europietišką parduotuvėlę ir apsiprekinome. Pavakarieniauti pasirinkome tą patį itališką restoranėlį kaip ir pirmąsyk. Grįžome, užsidarėme į kambarį ir mėgavomes ramybe.

Kitą dieną, paskutinę dieną prieš grįžtant namo, apsidžiaugėm, nes nustojo lyti ir ėmė šviesti saulė, buvo vėl labai šilta. Išėjome pasivaikšcioti. Pagrindinėje gatvėje radome kažką panašaus į supermarketą. Alkoholio rasti sunku. Tik vienoje parduotuvėje matėm nedidelį jo skyrių, o antrą kartą vaikščiodamos aptikom ir atskirą parduotuvėlę. Apsipirkome vakarui. Nors atrodo alkoholio rasti čia sudėtinga, bet vėliau sužinojom, jie tikrai mėgsta alkoholį, jį geria ir geria viską. Mėgsta ir prie kavos ir prie arbatos. Patariu visiems paragauti jų vietinių vafliukų, kainuoja jie apie 30 ct, bet skanūs tai nėra žodžių. Paragaukite jų pieno – skanus. Taip pats patariame būtinai nusipirkti jų kepyklėlėje bandelių skirtingų paragavimui (galėtume kiekvieną dieną jas valgyti). Na ką, šį kartą pakeitėme valgymo vietą ir nuėjome į šalia mūsų riado esančią kavinukę. Jų vietinės kavinės mums padarė labai gerą ispūdį. Kiekvienoje jums atneš kažką vietinio paragauti nemokamai. Šį kartą gavome jų mandarinų ir datulių. Likęs vakaras buvo praleistas ant Riado stogo – mėgavomės paskutinėm atostogų akimirkom.

Į oro uostą iš medinos galima nusigauti pėsčiom (apie 40 min), su vietiniu autobusu (apie 15 min) arba su taksi (10 min), ką mes ir padarėm. Atvykome į oro uostą. Štai atostogos ir baigėsi, laikas keliauti atgal namo, į šaltį.

Daugiau apie Maroką čia.

The post Savarankiška kelionė į Maroką – skrydžiai, lankytinos vietos, kainos appeared first on Makalius.lt.

Apsilankymas muzikos festivalyje yra daugelio žmonių pamėgta vasaros pramoga. Palapinė, miegmaišis, gera nuotaika, muzika ir draugų būrys - visa, ko tikimasi iš puikaus savaitgalio. Pasirodo, jog viduržiemį taip pat galima mėgautis kaitria saule ir gyvai atliekama muzika po atviru dangumi. Šių metų sausio 23-25 dienomis Maroke, Saharos dykumos pakraštyje, vyko jau šeštasis Sacharos muzikos festivalis pavadinimu “Taragalte”.

Festivalio genezė

Pasak šaltinių, “Taragalte” - tai senasis oazės pavadinimas.  “Taragalte” festivalis turi ne tik didelę muzikine reikšmę, bet taip pat ir kultūrinę. Pirmasis festivalis “Taragalte” įvyko 2009 metais, siekiant paminėti 51-ąsias karaliaus Mohamedo V apsilankymo metines M'Hamid El Ghizlane. Sacharos  kultūros festivalio organizatoriai - du broliai, Halim ir Ibrahim Sbai. Jų tėvas, Mohamedas Chiekh Sbai bei kiti klajoklių genčių nariai,1951 metais susitiko su  karaliumi Mohamedu V. Pirmojo festivalio akcentas buvo šiandien itin populiarios grupės “Tinariwen” iš Malio pasirodymas, o antrojo festivalio akcentas buvo Sacharos moterys. Pagrindiniai festivalio uždaviniai nuo pat pradžių buvo puoselėti ir apsaugoti trapią dykumos aplinką, kuri nuo seno buvo klajoklių namais, skatinti kultūrinius mainus ir tarpusavio supratimą.

Festivaliui svarbiausia skleisti kultūrą ir muziką kaip pagarbą dykumai ir  protėvių gyvenimo būdui. “Taragalte” festivalis ilgainiui tapo vieta, kur susitinka įvairių organizacijų atstovai tam, kad aptartų bendradarbiavimo galimybes ir kartu stengtųsi išsaugoti protėvių palikimą.

Taikos Karavanas

2014 metais buvo inicijuotas projektas “Kultūros karavanas taikai”. Jo tikslas - skatinti dialogą, kultūrinius mainus ir socialinę sanglaudą. Susitikę trijų festivalių (Taragalte ( Marokas, M’hamid), Festival au Désert (Mali, Timbuktu) ir Festival sur le Niger (Mali, Ségou)) organizatoriai užmezgė bendradarbiavimą bendram tikslui, kuriuo siekiama skatinti taiką ir savitarpio supratimą Sahelio ir Sacharos regionuose.

“Taragalte” festivalis šiemet tapo pirmuoju, pradedančiu taikos karavano renginių seriją. Tai simbolinė vieta, nes ji kažkada buvo paskutinė oaze, iš kurios karavanas išjudėdavo Timbuktu (Mali) link. Prieš tai būdavo organizuojama didelė šventė, kur susitikdavo ir kartu švęsdavo tiek vietiniai, tiek atvykėliai. Taip pat čia būdavo sprendžiami ginčai, kai abi pusės sėsdavo ant kilimo, tradiciškai gerdavo berberų viskiu vadinamą arbatą ir diskutuodavo - tai buvo susitaikymo vieta. Šiandien klajoklių palikuonys tęsia šią tradiciją. Vietos gyventojai, berberai, klajokliai ir iš įvairių pasaulio kampelių atvykstantys keliautojai čia susirenka pajusti vietos magiją ir mėgautis muzika.

Antrasis projekto “Kultūros karavanas taikai” etapas birželio ir liepos mėnesį persikels į Europą. Renginiai čia pradės vykti  Nyderlanduose, tęsis Italijoje ir baigsis Prancūzijoje.

Kodėl verta vykti?

Dykuma ne aprašoma, ją išgyvenama. Būdami dykumoje, žmonės ne tik paklūsta ir prisitaiko prie gamtos ritmo, bet užsigrūdina fiziškai ir praturtėja dvasiškai.

Apsilankyti “Taragalte” festivalyje rekomenduoju visiems, ištroškusiems netradicinių potyrių ir nepamirštamų įspūdžių. Pats Marokas yra kaip saldainių dežutė, kurioje kiekvienas saldainis turi skirtingą įdarą. Kaip žaidimas rusiška rulete, arba tiesiog skonio-kvapų-vaizdų užtaisas. Pati savaime, nors ir ilga, kelionė į M’hamid yra įspūdinga: snieguoti Atlaso kalnai, dykvietėse išsibarsčiusios gyvenvietes, nederlinguose kalno šlaituose įsikūrę Kasbahs (senieji  berberų kaimai), galiausiai Draa upės slėnis su palmių giraitėmis.

Festivalis nesuteiks jokio malonumo tiems, kam didžiausia kančia yra dušas apsiliejant šaltu vandeniu iš kibiro, kaitri saulė dieną, naktį spaudžiantis šaltis, nuo kurio neapsaugo net penki sluoksniai apkloto. Trumpiau tariant – tiems, kurie mieliau rinktųsi 5 žvaigždučių viešbutį, o ne žvelgtų į penkis milijardus žvaigdžių iš savo palapinės. Nepatiks ir tiems, kurie karštligiškai bandys iškratyti smėlį iš drabužių (tai beveik neįmanoma, patikėkite). Nepatiks jis ir tiems, kam ne prie širdies Juodosios Afrikos muzika, kitos kultūros,  ar kam tenykščių žmonių šimtmečius puoselėjamos tradicijos atrodo kaip pasenęs reliktas.

Kaip apibūdinčiau savo patirtį? Spalvingi žmonės, nuoširdus svetingumas, puiki muzika ir pokalbiai, turtinga dykumos tyla ir didžiulis naktinis dangus.

Apsvarsčius visus “už” ir “prieš” galbūt dabar, planuojant savo festivalių kalendorių, vertėtų nepamiršti ir žiemą vykstančių renginių? O taip pat nepabijoti iškeliauti už Europos ribų. Jeigu keliausite į Maroką, planuodami iš anksto išleisite ne tiek ir daugiau, negu vykdami į festivalį Lietuvoje.

Už straipsnį dėkojame: Julia Gielwanowska

Nuotraukos: Carlos Perez Marin, Peter Vlam, Julia Gielwanowska